Viešpaties žingsniai... mūsų širdyse

D.Baumilienės nuotr.

Ant uolos balta gėlė žydėjo -
Nei lietaus, nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo -
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.


Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!..
Nei namų, nei šilko jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo -
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.                       

 /B. Brazdžionis. Viešpaties žingsniai /

Poetinis žodis pažadina mūsų sielos virpesius, paliečia jautriausias širdies stygas...

Nors myliu poetinį žodį, pripažįstu visišką savo skurdą šioje srityje. Dažnai, kai atsiverčiu įstabias eiles, pasijaučiu stovinti guminiais batais karališkoje menėje... 

Nors gal eiles reikėtų palyginti su švelniu drugelio prigludimu prie gėlės - jie abu verti vienas kito, nė vienas kitam nėra per sunkus ar per lengvas... O jei ant tos gėlės bandyčiau nutūpti aš... Nesijuokite, pati žinau. Todėl dažnai grožiuosi gėlėmis iš tolo, bandau įkvėpti jų skleidžiamo aromato ir stebiu, tik stebiu drugelius. Negaudau jų - vaikystė praėjo, - tegu gyvena.

Vis tik šis garbaus poeto eilėraštis sujaudino iki širdies gelmių. Lyg pats Viešpats eitų per širdį. Regiu mūsų gyvenimo negandas: kai jaučiamės it tos gėlės, kai „nei saulės, nei lietaus jai" - o ji žydi, nes... Viešpats ten praėjo. Ir toji paukštė virpėjo, nors nei namų, nei šilko jai... Bet - ji čiulbėjo! Kodėl tu virpi, paukštele? Ar ne todėl, kad vis dar jauti Viešpaties kvapą, Jo, praėjusio dvelkimą, šilumą? Ar ne todėl, kad Jo artume išgyvenai, kokia mažutėlė esi, o štai Jis - didis, šventas ir tobulas taip jautriai praėjo pro tave, tavęs nepamiršo, bet aplankė... Ar ne todėl taip giedi, ir tu, gėlele, žydi, nes Viešpats praėjo pro tave, ir to pakako, kad sužydėtum?

Prisimenu pranašo Habakuko žodžius: Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas (Hab 3, 17-19).

Kartais taip pavargstame nuo aplinkui tvyrančio skurdo, nemeilės, neapykantos ar pavydo... Pavargstame nuo išdavysčių, nuo neišsipildžiusių lūkesčių, brolių nesantaikos, gal ir neatsakytų maldų...

Ir vis tik, jei mūsų širdys veržiasi prie Kūrėjo, gyvybės Davėjo, mes imame čiulbėti, giedoti, ir ne šiaip čiulbėti, o, anot poeto, „taip" čiulbėti - tai yra ypatingai, pakylėtai, taip, kaip to vertas mūsų Viešpats!

Kaip norisi, kad mūsų tikėjimas būtų it tos paukštelės čiulbėjimas ar gėlelės žydėjimas: ji, nors ir virpa it sidabro lašelis, virpa, nes yra jautri, nes šis gyvenimas neleidžia pasijusti saugiai, nes jos nesušildė saulė, nepalaistė lietus, ir nėra nieko, kas paguostų, sušildytų, padėtų, pagirdytų... Ji virpa, nes Viešpats jos - benamės ir bešilkės - nepaliko, ją aplankė... Virpa, nes ji išpildo savosios prigimties pašaukimą - ji čiulba! O gėlė žydi...

Ar pastebime Viešpaties žingsnius savo širdyse, gyvenimuose, lūkesčiuose, pasirinkimuose, svajonėse? Tegu mums nei namų, nei šilko, tegu mums ne visi lūkesčiai išsipildo taip, kaip tikėjomės, tegu ne visi atsakymai į maldas bus tokie, kokių troškome, bet sekime Habakuko, gėlės ir paukštelės pavyzdžiu, ir žydėkime, giedokime, čiulbėkime, dėkokime. Nusižeminkime prieš Viešpatį - juk Jis brangesnis už šilką ir namus.

Išties, praeidamas Viešpats nebūtinai palaisto lietumi, prasklaido debesis, nebūtinai pastato mums namus ar aprengia šilku. Tačiau Jis keičia mūsų širdis, globoja nuo negandų virpančias sielas.
O tai ir yra brangiausia.