Skausmo palietimas arba kompaktiškai širdin sudėta Lietuva

Vakar vakare į rankas paėmiau Sergejaus Kanovičiaus "Kelionmaišį"... Gavau jį dovanų laimėjus konkursą Bernardinuose.lt - esu jiems dėkinga už įteiktas dovanas - ypač už knygas.

Taigi, baltas Kelionmaišis.
Suglumau.
Gal banaliai nuskambės, bet palietė iki širdies gelmių...

Pirmiausia žmogaus autobiografija. Žaviuosi žmonių gebėjimu kažkaip kitaip papasakoti apie save. Žaviuosi tais, kurie myli Namus... Ir tais (jiems net pavydžiu), kurie Moka lietuvių kalbą...
Įdomus sutapimas, nežinau, gal Bernardinų.lt visos knygos leidžiamos baltais viršeliais:), bet šis Kelionmaišis man kažkuo priminė baltąją Gendručio Morkūno "Švęsti kosmose ir tvarte"... Gal subtilumu, tikroviškumu ir... dideliu talentu?..
Šis Kelionmaišis mano sieloje atvėrė kažką... apie Lietuvą... Lietuvą, kuri nėra atskirta nuo jos žmonių. Lietuvą, kuri kaip ir žmonės, kartais būna svetingi ir mylintys, o kartais - atšiaurūs ir žvarbūs... Lietuvą, kuri (kartais priverstinai) įsisūnijo daugybę kitataučių.
Pamenu, kaip verkiau mirus mano močiutei... Ne tik dėl suprantamų priežasčių, bet ir dėl to, kad sovietų atginta į mūsų tautą taip ir mirė čia, įsivaikinusioje ją Tėvynėje... Bet ne ten, kur jos šaknys, ir kur taip pat buvo kovojama už laisvę... Džiaugiausi, galėdama užrišti jai bent skarelę - mažytį lopinėlį jos šalies...
---

Keli sakiniai iš S.Kanovičiaus "Autobiografijos vietoje":

"Mokytojauti labai norėjau, bet maniau esant neetiška kitataučiui mokyti gimtosios kalbos lietuvius. Nors leidyklose teko taisyti ir buvusių universiteto dėstytojų bei profesorių klaidas. Nepyko <...>"

"Iš kūrybos negyvenu, nes, gavęs pirmą honorarą iš "Nemuno" - 91 rublį ir  78 kapeikas, niekaip negalėjau suprasti, kad už išsakytą skausmą dar mokami pinigai. Iš skausmo užsidirbti taip ir neišmokau <...>"

"Esu dviejų valstybių pilietis - Lietuvos ir Izraelio. Lietuvoje nekilnojamojo turto neturiu, todėl dažnas stebisi, kodėl aš ją tebemyliu, nereikalaudamas iš Tėvynės jokio užmokesčio. Taip pat tebemyliu Izraelį, nors ir tenai nekilnojamojo turto neturiu. Mano ir mano šeimai priklausantį turtą, vardu Lietuva, vežiojuosi kompaktiškai sudėjęs širdin - jokia muitinė neatims. Manau, kad vienintelė laiminga meilė be atsako yra meilė Tėvynei" (boldas - mano).

Norėjau įkelti tik eilėraščių ištraukas, bet supratau, kad ne ne, taip negalima...

_________________________________________________________________________

ŽAIDŽIAME KARĄ

ankstyvo rudens kieme
taikiai žaidėme karą
vaikystės draugo rankose
medinis šautuvėlis
o man ant krūtinės nukrito
geltonas klevo lapelis
labai panašus į Dovydo žvaigždę

pakliuvau bičiulio nelaisvėn
mane nuteisė myriop
pastatė prie garažo sienos
ir perskaitė  nuosprendį
imkit vaikai pagaliuką
ir užmuškit tą žyduką

vaikystės rudens kieme
bičiulio sušaudytas
verkiau nesuprasdamas
kodėl taip sopa
juk viso labo
žaidėme karą

__________

KELIONMAIŠIS

nusnigs
ištirps
nulis
išdžius
pražys
nuvys
nugriaus
statys
ir blizgins
blizgins
blizgins
ligi apakimo
tolei kol neliks
prabėgusio gyvenimo
ženklų būties
kurie tarytum snaigė
iš lėto besisupdama
lyg šoktų lėtą valsą
palietusi vitrinos stiklą
be pėdsako numiršta
minios
tetrokštančios žaidimų
akyse

vaikystėje ištirpęs sniegas
tebemėgina rasti čerpių stogą
išgrįsta gatvė
ir kilniaširdį užrašą
kadais čionai gyveno
ir siuvo mano laiką
tėvas ir mama

girdėta
bet jau nesuprantama kalba
kaimynai jam atsako
kad čia tokių senokai nebėra

surinkęs savo kelio ženklus
vaikystės lietų
tėvo žvilgsnį
mamos lopšinę
mokyklos suolą
sinagogos gonkas
ir laiką protėvių
kelionmaišin sudėjęs
teištaria šalom
ir vėl kelionėn traukia

iš Vilniaus
atminties griuvėsių
atgal
į surogatinius namus



______________________________________
Foto iš asmeninių archyvų