Bernardas Brazdžionis. Dialogas

Kristus:
Tavo sielą radau tartum paukštę mirštant

Ant akmens be vandens šio rudens sausroje,

Nepridėjau aš tau prie žaizdos nė piršto,

Tik praeidamas pažvelgiau liūdnas į ją...

Žmogus:
Tik žiedų milijonus pabėrei po kojų
Tolimiausių žvaigždynų šviesioj pilnaty,

Tik senus Švento Rašto žodžius pakartojai,

Kad šlamėtų man juos eukaliptai aukšti...

Tavo džiaugsmą radau, kai žvelgiau į leliją,

Kai klausiau, ką kalbi kurtiniam, nebyliam -

Ir sausros vidury Tavo meile man lijo

Ir tamsa Tu švietei mano žemės keliam.

Kristus:

Ir žiedų milijonai žydėjo po kojų

Tolimųjų žvaigždynų šventoj pilnaty,

Švento Rašto rašte mano veido ieškojai,

O jį kėlė dangop eukaliptai aukšti.