Manau, mūsų gyvenime yra duota įvairiausių situacijų ir aplinkybių, kuriose Dievo Apvaizda mus tarytum patikrina... ko esame verti.
Pavyzdžiui, kaip žiūrime į žmogų, kiek esame linkę būti šališki dėl išankstinio nusistatymo, kiek esame gabūs pasiaukoti, atplėšti geresnį kąsnį nuo savęs ir ištiesti kitam, o gal gyvename pasiduodami pasaulio tuštybių mugei, o gal...
Kiekvienas iš mūsų vėl ir vėl tarsi laikome egzaminą, o gal įskaitą. Kad ir žmogiškumo. Elementaraus.
Jei neišlaikome - kada nors, jei gyvi būsime, laikysime vėl.
Pavyzdžiui, mes galime šypsotis ir kalbėtis su žmogumi, kurio absoliučiai nepažįstame arba pažįstame labai paviršutiniškai, ir nesikalbėti su tuo, kurį pažįstame puikiai. Tik dėl to, kad tas žmogus vienaip ar kitaip mus nuvylė, gal įskaudino, o gal šiaip "prikiaulino". Nors visai gali būti, kad tas žmogus dėl savo šunybių gailisi ir apskritai yra vertas kur kas daugiau, nei visos mūsų sutiktos įspūdingos asmenybės kartu sudėjus.
O gyvenimas toks įvairialypis, kad kartais išties yra teisingiau su kažkuo nebendrauti.
Vis gi, ar esame teisingi rodydami begalinį draugoviškumą nepažįstamoms, bet iš pirmo žvilgsnio įspūdingoms asmenybėms, yra didelis klausimas. Čia kaip su reklama - viskas taip gerai atrodo, bet kai paragauji - norisi išspjaut, ir kuo greičiau.
Nors visai gali būti, kad kai kurios asmenybės išliks patraukliomis pažiūrėjus ir iš ketvirto karto.
Bet kuriuo atveju, reikėtų pasistengti likti žmonėmis.
Manau, geriausiai šito išmokyti gali... Kristus.
P.S. Šventas Raštas liudija, jog Viešpats žvelgia į žemę tirdamas žmonių širdis. Įdomu, ką ten mato... Spėju, daug tamsos.
Nors - kartais gal net tamsa būna šviesesnė už tai, ką galima "aptikti" žmogaus širdyje.
Gaila, bet nė vieno širdis nėra išimtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą