Noriu išmokti patylėti. Ypač tuomet, kai nekalbu.

2011 m. birželio 4 d., šeštadienis

Tėvo dienai


Kiekvienas turi/turėjo patį geriausią tėvą, tik ne kiekvieno tėvas yra/buvo laimingas žmogus...

--

Su metais imi suprasti, kad net ir tavo tėvas turi trūkumų. Koks pavojingas metas tapti nedėkingu, storžieviu bambliu!

--

Būna, augina žmogus vaikus, o užauga paršiukai.
Kiek vėliau, dėka žilo plauko sukeltos vidinės transformacijos paršiukai, žiūrėk, tampa žmonėmis.

--

Su kiekvienais mano gyvenimo metais kažkokiu paslaptingu būdu tėvas tampa vis protingesnis ir protingesnis...

--

Laimingi tie, kurie yra dėkingi savo tėvams ir tą dėkingumą parodo. Juk dėkingumas – dovana ir dėkojančiam. Nedėkingumas – lyg pasirinkimas gyventi amžinam pavėsyje.

--

-          Viešpatie, ar gali pakeisti mano tėvą?
-          Taip.
-          O! Kaip greitai galėtum tai padaryti?
-          Kai tik leisi man pakeisti tave.

--

Pamenu, atsidūriau ligoninėj. Išgirdęs, kas nutiko, bėgte atbėgo tėvas...
-          Ar tai jūsų tėtis? – paklausė viena moteris iš palatos, kai tėvas išėjo.
-          Taip, - atsakiau su pasididžiavimu.
-          Oi, koks šviesus žmogus!
Tai buvo vienas gražiausių komplimentų man.

--

Net jei kažkas negali pasakyti „Mano tėvas man yra didelė Dievo duotybė“, su metais gali tokiu tapti savo tėvui.
Ir tik po tokių pastangų pats taps duotybe savo vaikams...

--

Keista, bet Saliamono patarlėse nerasime minčių apie kvailą tėvą – tik apie kvailus vaikus...

--

Pretenzijos – lyg parazitai, lėtai graužiantys ir naikinantys bendravimo džiaugsmą.

--

Atsisakius pretenzijų staiga suvoki, kokį nuostabų tėvą turi!

--

Viešpats ypatingai globoja tuos, kurie niekada neturėjo tėvų, ar jų neteko:
Nors mano tėvas ir motina paliktų mane, tačiau Viešpats mane priims (Ps 27, 10)
Našlaičių tėvas ir našlių globėjas savo šventoje buveinėje yra Dievas (Ps 68, 5)
--

Chamas, vienas Nojaus sūnų, paniekino savo tėvą, atidengdamas jo nuogumą (Pr.kn. 9sk.). Šiuo poelgiu Chamas užsitraukė rūstybę ir prakeikimą.
Tai įspėjimas ir mums, kad netaptume chamais.

--

Pasitaiko, kai tėvus prisimename tik tuomet, kai mums kažko reikia.

--

Gerai, jei yra kas pasako: „Nelipk savo tėvui ant galvos“. Mat įpratę lipti vaikystėje kartais nepajuntame, kaip lipame ir užaugę...

--

Bendravimo žaizdas gydo nuoširdus tėvo apkabinimas.

--


Iš Saliamono patarlių:

Išmintingas sūnus yra džiaugsmas tėvui <...> (Pat 15, 20)
Kvailas sūnus – ne džiaugsmas, bet rūpestis tėvui (Pat 17, 21)
Kvailas sūnus – apmaudas tėvui ir skausmas motinai (Pat 17, 25)
Kvailas sūnus – nelaimė tėvui <...> (Pat 19, 13)
<...> nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi (Pat 3, 12)
Teisiojo tėvas džiūgauja ir, pagimdęs išmintingą sūnų, džiaugsis juo (Pat 23, 24)
Te tavo tėvas ir motina bus patenkinti ir džiaugsis ta, kuri tave pagimdė (Pat 23, 25)

--

Branginkime savo tėvus...
Pasisekė tiems, kas juos turi. 
Viešpaties artumas ir paguoda su tais, kurie jų neteko...




1 komentaras:

  1. Ačiū už nuostabias mintis. Neįžvelgiu jose " padrikumo"... Man jos, tai tarsi nueiti gyvenimo etapai, tarsi pasitikrinimas, o kuriame gi aš esu dabar?! Man pasisekė - turiu nuostabų tėtį. Esu labai laiminga, kad jie vis dar su manim. ( mama ir tėtis). Ačiū Dievui, kad Jis keitė mane ir mano požiūrį į tėvus... Gal ir darbas kaltas, kad į daug ką žiūriu kitaip. Suprantu ką reiškia, kai reikia laukti vaiko, kai jis negrįžta... Ką jauti, kai vaikas serga... Svarbu atleisti, pamiršti kas buvo bloga, prisiminti tik tai kas gera... Ir svarbiausia - nesiliauti mylėjus. O mylėti tėvus tikrai yra už ką. Jau vien todėl, kad esi šioje žemėje...

    AtsakytiPanaikinti