Tačiau turbūt beveik visi tėvai pripažįsta, kad yra kažkokia dalis vaikų auklėjime, kuri visiškai nepriklauso nuo mūsų. Stengies, rodos, darai ką gali. O rezultatas...
Neseniai bendraujant su viena mama konstatavom paprastą tiesą - labai reikalinga ir čia Dievo malonė (auginant vaikus).
Šis suvokimas verčia ieškoti Viešpaties, viltis Jo malonės bei gailestingumo.
Pamenu, kažkada susižavėjau vienos šeimos berniuku - koks jis klusnus, pasitempęs, tvarkingas. Na, ne vaikas, o visų tėvų svajonė. Galvojau - žinoma, tėvai gi akivaizdžiai tokie: ir tvarkingi, ir pasitempę... O tėvai ir sako - antras mūsų sūnus visiška pirmojo priešingybė. Va tai tau.
Kaip kažkas yra pasakęs, būtinai yra gėlė puokštėje, linkstanti į priešingą pusę nei visos kitos.
Tačiau žiūriu į dangiško Tėvo šeimą... Ir ką matau? Kristus, pamenate, sakė palyginimą apie būsimą teismą, kad žmonija bus padalinta į dvi dalis - į avis, ir į ožius. Avys - tai tie, kurie klausė Jo balso, vykdė Jo žodį, gyveno kaip Jam patinka (kartais nė to nesuprasdami, bet parodydami atjautą artimui), o ožiukai - gyveno sau, dėl savęs.
Tad, galvoju, ar kas su dangiškuoju Tėvu negerai, kad vieni Jo šeimos nariai tampa... ožiukais? O gal kas negerai su ganytojais, kurių uždavinys, anot Pauliaus, kiekvieną žmogų padaryti tobulą Kristuje? (Kol 1, 28).
Taip, kaip pasitaiko netobulų ganytojų, taip ir netobulų tėvų. Ką jau ten - visi jie netobuli. Bet ar gi netobulas mūsų dangiškasis Tėvas, kurio Apvaizda per gyvenimą veda visus mus?
Taigi...
Žiūriu, vieni ožiukai Jo nemyli, nes neturi tam laiko (beje, visai kaip dalis užaugusių vaikų savo tėvų...).
Kiti ožiukai nemyli, nes neturi iš ko, nors turi už ką (irgi, visai kaip šeimose). "Neturi iš ko", nes yra pernelyg susireikšminę. Nes yra daug daugiau galvojama apie tai, ko tėvai nedavė, o ne apie tai, ką davė...
Treti ožiukai nemyli, nes jiems neapsimoka - juk Jėzus sako visko išsižadėti... Ateini pas Jį gauti, o Jis sako pirma duoti. O juk ir šeimose būna - nemyli tėvo ar mamos, nes neapsimoka... Tokia yra naujoji, "rinkos" karta. Ne visa, žinoma.
Tiesa, kai ožiukams ima žilti jų barzdos, kai kurie, žiūrėk, kaip tam fantastiniam filme transformuojasi į romias aveles... Su amžium ne vienam kyla noras atgailauti. Bet ne visiems. Kai kurių "ragai" tampa dar kietesni, ir su laiku tokie žmonės tampa dar didesniu galvos skausmu absoliučiai visiems, kas juos supa - taigi, ir artimiems. Juk jei turime romią ir nuolankią dvasią - ja džiaugiasi ir mūsų šeimos, o jei ne - esame vienas, kaip sakoma vargas aplinkiniams.
O kas iš mūsų suvokia, ką išgyvena Tėvo širdis, kai Jo vaikai, užuot buvę avimis, tampa Jam besipriešinančiais ožiukais? Suvokia, bet tik iš dalies, tie, kurie jau patys užaugino vaikus. Ne augina, bet užaugino jau, ir išleido į gyvenimą. Juk "kūdikiai Kristuje" yra klusnūs, jiems viskas priimtina, nors kartais, tiesa, jie parėkauja... Bet va, kai užauga, kai sąmoningėja, tada, žiūrėk, ima pūstis, piktintis, priešintis savo gimdytojams, kritikuoti jų auklėjimo būdus, jų pačių klaidas ir t.t. Oho, kaip užaugame visi! Iš tikro - klausimas - KAIP mes užaugame? KUO tampame užaugę? Avimis ar ožiukais? Juk kaip dažnai pasitaiko bažnyčiose - kol žmogus kūdikis Kristuje, atrodo, avelė auga - užaugs, bažnyčiai bus palaiminimu, praturtinimu, tikintiesiems ir ganytojams paguoda. Bet, deja, kai kurie užaugam ožiukais ir tampam ne paguoda, o galvos skausmu ganytojams, nesantaikos priežastimi tikintiesiems... Kas nors pasakys - ganytojų toks darbas, jiems "priklauso" vaikščioti skaudančia galva, jie turi ganyti...
Turi, bet kaip suganyti ir išganyti ožiuką? Regis, net ir Viešpats čia bejėgis.
Kuo skiriasi avys nuo ožių? Gal apie tai geriausiai papasakotų jų augintojai, bet avys žavi savo romumu. Jos pakelia skausmus savo atžvilgiu romiai - štai kodėl apie Kristų skaitome: "Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos" (Iz 53, 7).
Avys tyli ir prieš kirpėjus, ir prieš pjovėjus... O mes? Ką liudija mūsų dažnai "aplaužyti" ir "sulaužyti" santykiai? Kad mūsuose labai, labai trūksta to avies romumo. Kad daugelis mūsų esame daugiau ožiai ir ožkos, o ne avys...
Pykstam, nirštam, nepakeliam, nemylim, nesitaikom, pavydim, priešinamės, reikalaujam pirmiausia iš kitų, apkalbam... Patys būdami ožiukais bandame užauginti avinėlius ir aveles savo namuose. Juk nenorime, kad mūsų vaikai būtų lyg ožiukai. Norime avelių - švelnių, atsiduodančių, sušildančių.
Gal Dievas suteiks malonę, ir pavyks. Štai Korės sūnūs nesukilo prieš Mozę, kaip jų tėvas.
Suteik, Dieve, malonę mūsų vaikams... ir mums.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą