Žaviuosi Astridos Lindgren knygomis. Jos tobulos. Štai apie Ronją... Taip meistriškai "įpinti" dviejų žmonių - tėvo ir dukters pyktį, (net gi) pagiežą ir nusivylimą vienas kito atžvilgiu. Nė vienos įsižeidusios pusės autorė nesmerkia, neteisia, bet supranta kiekviena iš jų - ir tėvas, ir jo duktė buvo savaip ir teisūs, ir neteisūs. Abu turėjo užsispyrimo, ir abu nuo jo kentėjo... Slapčia.
Tėvas pareiškė, kad neturi dukters, o duktė - kad neturi tėvo.
Tėvas nekalbėjo apie dukrą nė žodžio nuo tos dienos, kai ji jį paliko, o Ronja paklausė vieno iš plėšikų, ar nors retsykiais tėvas Matisas apie ją kalba. Išgirdo, jog niekada... Tai dar labiau ją įsiutino. Tik gerokai vėliau jai mama Luvisa paaiškino, kad tėvas nekalba apie ją... kai nemiega. Kai miega - nuolat verkia sapne ir šaukiasi Ronjos. Motina net išsigando, kad tėvas pasidarys sau galą iš sielvarto:
"- Supranti, Ronja, be galo sunku žiūrėti, kai kitas taip nežmoniškai kankinasi.
Ronjai atrodė, kad dabar ji suriks, taip suriks, kad kalnas suskils. Bet ji kietai sukando dantis ir ramiai paklausė:
- Sakyk, Luvisa, jei štai tu dar maža ir tavo tėvas griežtai išsižada tavęs, kad net nenori minėti tavo vardo, ar tu grįžtum pas jį atgal? O jis dargi nė prašyti pats neateina?
Luvisa ilgai galvojo.
- Ne, negrįžčiau. Nors ir kaip prašytų, vis tiek negrįžčiau!
- O Matisas nė nežada prašyti, - atsakė Ronja.
Ji vėl įsikniaubė Luvisai į kelius ir suvilgė jos stangrų milinį sijoną savo gailiomis ašaromis."
[Ronja, rodos, kieta kaip uola. Bet kietas ir jos tėvas... Taigi - dviejų "kietuolių" istorija: abu verkia slapčia, bet to nepripažįsta]
Ronja pradėjo nekęsti savo tėvo, rodos, dėl kilnaus tikslo - gelbėdama savo draugą Birką. Ir tuomet, kai ji pareiškė nepritarianti tėvo veiksmams ir visaip jį išvadino bei dar gi prikūlė - patyrė juodžiausią naktį savo gyvenime: "Ji ilgai negalėjo sudėti bluosto, taip nekentė savo tėvo, kad, rodės, širdis sprogs. O kaip sunku ko nors nekęsti, kai lig šiol esi taip karštai mylėjęs. Užtat ši naktis Ronjai buvo baisiausia iš visų naktų".
Autorė nuostabiai piešia konfliktą... Neperspausdama, nepagražindama, ir, svarbiausia, nesmerkdama nė vienos pusės. Šis autorės meistriškumas mane tikrai sužavėjo. Ji tarytum perduoda labai svarbią žinią vaikams - kai vyksta konfliktai, galbūt jie liudija, kaip abi pusės stipriai myli viena kitą. Neabejingumas artimam savo - tėvų vaikams ar vaikų tėvams - ir skatina kitą kartą nepritarti vienas kito veiksmams ir tai išsakyti.
Ši vaikams skirta knyga, regis, galėtų padėti ne tik vaikams... Juk ir suaugę taip dažnai elgiasi (perdėm) vaikiškai...
Ar Ronja susitaikė su tėvu? Taip. Kai netyčia sutiko jį prie upelio - vieną ir verkiantį, Ronja taip pat pravirko...
Vien pamačiusi tėvą ji negalėjo likti abejinga. Per daug skaudėjo, kad neverktų. Juodu susitiko, abu verkė, abu peržengė užsispyrimo dramblį, akimirksniu virtusį muse... Per laiką - kai gyveno vienas be kito - abu vienas kito atžvilgiu sugniužo, nutirpdė savąjį išdidumą, suvokė, kad negali vienas kito nemylėti... Matisas paprašė dukters grįžti, o Ronja sutirpo kaip pavasario sniegas tėvo glėby... Sutirpo ir "kietuolis" atamanas Matisas.
---
Ir šiandien yra tų, kurie kaip Ronja laikosi savojo užsispyrimo. Yra žmonių - stebiuosi tokiais - geriau mirs, bet neperžengs savo išdidumo ir neatleis. Gal iš didelės meilės , o gal - labiau iš savimeilės. Ronja buvo jaunutė, užsispyrusi, pašėlusi mergaitė. Bet labai, labai mylinti savo tėvą. Toji meilė nugalėjo. Tai dar kartą patvirtino, kokia gležna ir švari buvo mergaitės širdis. Skausmas suspaudė jos širdį į neapykantos narvą. Tačiau metui atėjus narvas ištirpo taip pat greit, kaip ir atsirado.
Turbūt esu svajotoja, kad negaliu pakęsti, kai žmonės negeba susitaikyti. Kartais kaip drakonas spjaudausi ugnimi ant tų [taigi, daraus ne geresnė], kurie negeba atleisti, laikydamiesi savojo užsispyrimo. Esu tikra, kad neatleidimas liudija esant ir diiidelę savimeilę. Tikrai taip - mes visi savimylos. Ir jei žmogus verkia naktimis iš skausmo, bet neateina susitaikyti, apkabinti to, kurį mylėjo ar tebemyli giliai širdyje - tik savimeilė ir neleidžia to padaryti (žinoma, jei kita pusė yra nors kiek padori). Norėčiau, kad savimylos ir egoistai dabar supyktų dėl šių mano žodžių - girdėjau, kartais net gydytojai siekia supykdyti savo sergančiuosius, kad tie nebūtų kaip abejingai plūduriuojančios medūzos, bet kovotų... Taigi, brangūs neatleidžiantieji - esate didžiausi savimylos ir egoistai. Rrr... :)
Bet - tvardau savo drakoniškumą ir primenu sau - neteisk. Juk kiekvienas per gyvenimą eina savomis kojomis. Kiekvienas sodiname arba mielą širdžiai sodą, kuriame gera būti, arba dykvietę, kurioje siaučia hienos. Tik - niekada nepatikėsiu, kad neatleisdami galime būti ramūs ir džiaugsmingi. Tai bjaurus, nemalonus skausmas, kurį tempsies per gyvenimą, o jis tave temps tik žemyn, ir visus tavo santykius su kitais žmonėmis kartins... kol... vienaip ar kitaip nenumirsi. Beje, nuoskaudos yra kaip raugas, kuris "įraugina" ir kitus santykius, sėdamas mumyse nepasitikėjimo bei nepasitenkinimo, pykčio sėklas kitais...
Beje, nesu vien teoretikė - žinau ką reiškia būti įskaudintai. Žinau, ką reiškia negebėti atleisti. Bet taip pat žinau, kad Kristus ir moko, ir išmoko tai padaryti...
Tad kas žino, gal visi tie, kurie ne šiaip spjaudosi ugnimi, o ją ištikimai virina savo širdyse tam tikrų žmonių atžvilgiu - susitiks prie to upelio?.. Gal to upelio vanduo atvėsins viduje verdantį vandenį, jei to nepadaro ašaros?
Ech, gerbiama tobulų knygų autore, kodėl neparašėte, kur tas upelis teka...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą