Šiandien lyja

Lietus, berods, niekuomet nebūna paprastas.

Dangus išlyja ašaras ir juoką, gražius ir skausmingus prisiminimus...

Gal todėl kartais noriu bėgti į lietų, o kartais nuo jo slėptis.

Dangus išlyja susikaupusias mintis, svajones ir lūkesčius...

Štai kodėl kartais noriu bėgti į lietų, o kartais - nuo jo slėptis.

Šiandien noriu būti lietuje. Labai.

Ko esame verti?

Manau, mūsų gyvenime yra duota įvairiausių situacijų ir aplinkybių, kuriose Dievo Apvaizda mus tarytum patikrina... ko esame verti.

Pavyzdžiui, kaip žiūrime į žmogų, kiek esame linkę būti šališki dėl išankstinio nusistatymo, kiek esame gabūs pasiaukoti, atplėšti geresnį kąsnį nuo savęs ir ištiesti kitam, o gal gyvename pasiduodami pasaulio tuštybių mugei, o gal...

Kiekvienas iš mūsų vėl ir vėl tarsi laikome egzaminą, o gal įskaitą. Kad ir žmogiškumo. Elementaraus.
Jei neišlaikome - kada nors, jei gyvi būsime, laikysime vėl.

Pavyzdžiui, mes galime šypsotis ir kalbėtis su žmogumi, kurio absoliučiai nepažįstame arba pažįstame labai paviršutiniškai, ir nesikalbėti su tuo, kurį pažįstame puikiai. Tik dėl to, kad tas žmogus vienaip ar kitaip mus nuvylė, gal įskaudino, o gal šiaip "prikiaulino". Nors visai gali būti, kad tas žmogus dėl savo šunybių gailisi ir apskritai yra vertas kur kas daugiau, nei visos mūsų sutiktos įspūdingos asmenybės kartu sudėjus.

O gyvenimas toks įvairialypis, kad kartais išties yra teisingiau su kažkuo nebendrauti.

Vis gi, ar esame teisingi rodydami begalinį draugoviškumą nepažįstamoms, bet iš pirmo žvilgsnio įspūdingoms asmenybėms, yra didelis klausimas. Čia kaip su reklama - viskas taip gerai atrodo, bet kai paragauji - norisi išspjaut, ir kuo greičiau.

Nors visai gali būti, kad kai kurios asmenybės išliks patraukliomis pažiūrėjus ir iš ketvirto karto.

Bet kuriuo atveju, reikėtų pasistengti likti žmonėmis.

Manau, geriausiai šito išmokyti gali... Kristus.



P.S. Šventas Raštas liudija, jog Viešpats žvelgia į žemę tirdamas žmonių širdis. Įdomu, ką ten mato... Spėju, daug tamsos.

Nors - kartais gal net tamsa būna šviesesnė už tai, ką galima "aptikti" žmogaus širdyje.
Gaila, bet nė vieno širdis nėra išimtis.

Įspūdis :)

Visuomet malonu sutikti žmogų didelės vidinės kultūros.
Turėjau garbės.
Ponia, kurią pažįsta praktiškai visa Lietuva, ir kurios, kiek pamenu, niekas nekritikavo. O juk mūsų šalyje tai taip reta, kad žmogus, susijęs su politiniu gyvenimu, nebūtų kritikuojamas. Neabejoju, jog šį fenomeną lėmė tam tikros ponios savybės.

Kai stovėjome tarp daugybės kitų įtakingų žmonių, ir pasisveikinome pirmiausiai žodžiu ir žvilgsniu, natūraliai tiesėsi ir ranka... Bet kelias akimirkas vis kas nors sutrukdydavo - mat nesu tokia įtakinga, kad manęs kas nepertrauktų ir neužlįstų, jei kalbuosi su itin dideliu ir įtakingu žmogumi.
Bet toji ponia, mano nuostabai, kantriai ir atkakliai palaukė, taip maloniai į mane žvelgdama ir šypsodamasi.
Galiausiai mes pasisveikinome.

Širdy liko toks geras ir malonus įspūdis.

Gedulo ir vilties dienai arba vosilkos, kurios dar žydės...

Šiandien minime vieną liūdniausių dienų tautos istorijoje.

Trėmimai negailestingai suluošino kone kiekvieną giminę...

Prieš 70 metų, 1941 m. birželio 14-ąją, į lagerius buvo ištremta daugiau nei 21 tūkstantis žmonių. Ir tai buvo tik pradžia, vėliau ištremta kur kas daugiau... Planuota tokiu būdu išnaikinti pusę tautos...

Kai klausaisi ar skaitai tremtyje buvusiųjų liudijimus, sunku sulaikyti ašaras. Palaužtos svajonės, lūkesčiai, nuolat gniuždoma viltis, darkomas žmogiškumas, išbandomas tikėjimas...

Išeisiu vieną vakarą,

Ir jau daugiau negrįšiu,

Žydės vosilkos mėlynai,

Bet jų nebematysiu.

/“Jei ne auksinės vasaros“ – iš Lietuvių tautosakos rankraštyno dainos/

Tremčių istorijos akivaizdoje permąstome ir savo kelius. Ar esame verti tų žmonių kraujo, netekčių, nuolatinės kančios ir skausmo? Ar tarp mūsų dar pražys vosilkos gerų darbų, gražių pavyzdžių pavidalu?..

Klausydama vienos tremtinės liudijimo, išgirdau ją sakant, kad tremtį lėmė blogi žmonės. Todėl negaliu nemąstyti apie tai, kaip gyvename šiandien... Ar mūsų vertybės, nuostatos ir santykiai liudija meilę Tėvynei, atjautą, pagarbą artimui? O gal mielai vieną kitą žmogų ištremtume tolyn nuo savęs? O gal, teisybę pasakius, tai ir darome?

Ar seni žmonės, išsiųsti į senelių namus ar visų užmiršti ir pasmerkti vienatvei savo namuose, nėra tremtyje?

Ar globos namuose augantys vaikai ir juos pagimdę tėvai, dažnai išgyvenantys socialinę atskirtį, nėra ištremti į amžinai besisukantį skurdo ir priklausomybių ratą?

O mūsų neatleidimo, neapykantos gniaužtuose laikomi žmonės, ar nėra negailestingai ištremti lauk iš mūsų širdžių?..

Anksčiau naiviai galvojau: juk galėtų nebūti karų, negi neįmanoma pasistengti sutarti... Bet dabar, matant, kiek daug neapykantos esama mūsų kasdienybėje, kiek daug bujojančio savanaudiškumo ir egoizmo – tenka nusivilkti naivumo rūbą. Karų, matyt, bus nuolat, nes jie vyksta ir mūsų šeimose, mūsų bendruomenėse, etc... Jei negalime atleisti vieni kitiems, jei brolis ar sesuo Kristuje negali pakęsti ar pakelti savo bendraminčio ar kitatikio, jei nesibodim šiurkščiai apkalbėti vieni kitus, jei, jei...

Nenoriu nieko kaltinti. Bet, prisimindama minėtos tremtinės pasakojimą apie tai, kaip, giminėms Lietuvoje gavus leidimus, atsirado žmogus, sutikęs parvežti iš Sibiro tris svetimus vaikus, – o juk kelionė truko kelis mėnesius! – susimąsčiau apie tą geradarį... Juk dažnai ir šiandien taip reikia, kad atsirastų tas stebuklingas žmogus, galintis atlikti vieną ar kitą darbą, o gal tiesiog ištiesti draugiškumo ir supratimo dešinę. Tiesą sakant, ir pačiai norisi būti tuo žmogumi, kuris reikiamu metu atsiduria reikiamoje vietoje. Nors tos poreikių pritvinkusios vietos ne visuomet būna malonios... Ir taip norisi, kad galimybę padėti suvoktume kaip duotybę, dovaną, o ne kaip didelę auką iš savo pusės, už kurią, žiūrėk, kažkas nuolat reikalauja ir rentos, ir dar nuolatinio pagerbimo...

Kas šiandien pažįsta tą geradarį, parvežusį tuos tris našlaičius? Tačiau tie, kurie su juo parvyko, visuomet jį prisimins. O ir Viešpats, tikiu, atlygino...

---

Štai, girdžiu ir mokinė, drauge su garbiais politikais skaitanti pranešimą šiai dienai paminėti, kalba

apie darną šeimose, taikią Lietuvą... Džiugu, kad ir Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė prisiminė mūsų Viešpaties Jėzaus žodžius iš Kalno pamokslo: O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus (Mt 5, 44).

Išties, tebūna daugiau meilės ir supratimo mūsų šeimose, bendruomenėse, darbovietėse ir visur, kur esame... Juk nesame priešai.

Pagerbkime nukentėjusius ne vien gražiais žodžiais, bet ir darbais. O geri darbai ne visuomet skambūs, bet visuomet reikalingi ir džiuginantys, lyg tos pražydusios vosilkos...

Bernardas Brazdžionis. Dialogas

Kristus:
Tavo sielą radau tartum paukštę mirštant

Ant akmens be vandens šio rudens sausroje,

Nepridėjau aš tau prie žaizdos nė piršto,

Tik praeidamas pažvelgiau liūdnas į ją...

Žmogus:
Tik žiedų milijonus pabėrei po kojų
Tolimiausių žvaigždynų šviesioj pilnaty,

Tik senus Švento Rašto žodžius pakartojai,

Kad šlamėtų man juos eukaliptai aukšti...

Tavo džiaugsmą radau, kai žvelgiau į leliją,

Kai klausiau, ką kalbi kurtiniam, nebyliam -

Ir sausros vidury Tavo meile man lijo

Ir tamsa Tu švietei mano žemės keliam.

Kristus:

Ir žiedų milijonai žydėjo po kojų

Tolimųjų žvaigždynų šventoj pilnaty,

Švento Rašto rašte mano veido ieškojai,

O jį kėlė dangop eukaliptai aukšti.

Tėvo dienai

Kiekvienas turi/turėjo patį geriausią tėvą, tik ne kiekvieno tėvas yra/buvo laimingas žmogus...

--

Su metais imi suprasti, kad net ir tavo tėvas turi trūkumų. Koks pavojingas metas tapti nedėkingu, storžieviu bambliu!

--

Būna, augina žmogus vaikus, o užauga paršiukai.

Kiek vėliau, dėka žilo plauko sukeltos vidinės transformacijos paršiukai, žiūrėk, tampa žmonėmis.

--

Su kiekvienais mano gyvenimo metais kažkokiu paslaptingu būdu tėvas tampa vis protingesnis ir protingesnis...

--

Laimingi tie, kurie yra dėkingi savo tėvams ir tą dėkingumą parodo. Juk dėkingumas – dovana ir dėkojančiam. Nedėkingumas – lyg pasirinkimas gyventi amžinam pavėsyje.

--

-          Viešpatie, ar gali pakeisti mano tėvą?

-          Taip.

-          O! Kaip greitai galėtum tai padaryti?

-          Kai tik leisi man pakeisti tave.

--

Pamenu, atsidūriau ligoninėj. Išgirdęs, kas nutiko, bėgte atbėgo tėvas...

-          Ar tai jūsų tėtis? – paklausė viena moteris iš palatos, kai tėvas išėjo.

-          Taip, - atsakiau su pasididžiavimu.

-          Oi, koks šviesus žmogus!

Tai buvo vienas gražiausių komplimentų man.

--

Net jei kažkas negali pasakyti „Mano tėvas man yra didelė Dievo duotybė“, su metais gali tokiu tapti savo tėvui.

Ir tik po tokių pastangų pats taps duotybe savo vaikams...

--

Keista, bet Saliamono patarlėse nerasime minčių apie kvailą tėvą – tik apie kvailus vaikus...

--

Pretenzijos – lyg parazitai, lėtai graužiantys ir naikinantys bendravimo džiaugsmą.

--

Atsisakius pretenzijų staiga suvoki, kokį nuostabų tėvą turi!

--

Viešpats ypatingai globoja tuos, kurie niekada neturėjo tėvų, ar jų neteko:

Nors mano tėvas ir motina paliktų mane, tačiau Viešpats mane priims (Ps 27, 10)

Našlaičių tėvas ir našlių globėjas savo šventoje buveinėje yra Dievas (Ps 68, 5)

--

Chamas, vienas Nojaus sūnų, paniekino savo tėvą, atidengdamas jo nuogumą (Pr.kn. 9sk.). Šiuo poelgiu Chamas užsitraukė rūstybę ir prakeikimą.

Tai įspėjimas ir mums, kad netaptume chamais.

--

Pasitaiko, kai tėvus prisimename tik tuomet, kai mums kažko reikia.

--

Gerai, jei yra kas pasako: „Nelipk savo tėvui ant galvos“. Mat įpratę lipti vaikystėje kartais nepajuntame, kaip lipame ir užaugę...

--

Bendravimo žaizdas gydo nuoširdus tėvo apkabinimas.

--

Iš Saliamono patarlių:

Išmintingas sūnus yra džiaugsmas tėvui <...> (Pat 15, 20)

Kvailas sūnus – ne džiaugsmas, bet rūpestis tėvui (Pat 17, 21)

Kvailas sūnus – apmaudas tėvui ir skausmas motinai (Pat 17, 25)

Kvailas sūnus – nelaimė tėvui <...> (Pat 19, 13)

<...> nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi (Pat 3, 12)

Teisiojo tėvas džiūgauja ir, pagimdęs išmintingą sūnų, džiaugsis juo (Pat 23, 24)

Te tavo tėvas ir motina bus patenkinti ir džiaugsis ta, kuri tave pagimdė (Pat 23, 25)

--

Branginkime savo tėvus...

Pasisekė tiems, kas juos turi. 

Viešpaties artumas ir paguoda su tais, kurie jų neteko...

Pranešimas :)

Mieli tėveliai ir mokytojai, jei manote, kad jūsų akiratyje gyvena labiausiai padūkę vaikai ir jaučiatės pavargę, išsekę, bejėgiai - skaitykite Emilį iš Lionebergos!!! Pailsėsit, pasiguosit, atsipūsit, pasijuoksit - žodžiu, nuostabiai praleisite laiką - ir imsite dėkoti Dievui už savo "akiratį", net jei nieko bendro su Dievu iki šiol neturėjote...

Pavasario žydėjimai svaigina...

 



Pavasario žydėjimai svaigina... Ar jaučiate? Juk tai mūsų Viešpaties kvapas, Jo šventumas skleidžiasi ir žydi... Paliesk, Viešpatie, kad ir mūsų meilė Tau šitaip ... Skaisčiai, tyrai, be neapykantos artimui...

Gal tai rojaus šešėliai suspindo žemėje?

                                                

                

               Aplankyk, Viešpatie, kaip saulė iš ryto...

               Aplankyk, ir tegu meilė Tau žydės nuolatos...

Kai apklotas per mažas...

Lyg fotoaparato blykstę kažkas įjungė sieloje.

Akimirksniu pamačiau juokingai graudų vaizdelį – kaip beviltiškai bandau apkloti suaugusius žmones su... kūdikio apklotėliu. Jei timpteliu arčiau galvos, kojos kyšo ir šąla. Jei timpteliu ant kojų, šonai tirta, rankos kyšo.

Na, o prašyti, kad žmogus susiriestų į mažytį kamuoliuką, nesiryžtu – kažkaip neetiška...

Taip ir vargstu vargelį su mažyčiu apklotu rankose. Galiu savo meile pridengti kokią nors nedidukę nuodėmę, o visos kitos lyg specialiai kyšo norėdamos atimti iš manęs gyvenimo džiaugsmą... Ir jau taip jos mane nervina, taip...  

O ko nenervina nepridengtos nuodėmės?

Būna, kai jau „išveda“, nebyliai paleidžiu gerklę – apsiklok, žmogau, prisidenk savo nuodėmes, nes negaliu žiūrėt!

Žvilgt į Viešpatį ir tuoj prikandu lūpą, mindžiukuodama vietoje – nė vienas savo nuodėmių „apsikloti“ patys negalim. Jas – pridengia arba ne – kiti.

Pamačiau ir tai, kad įsigudriname tokių apklotų turėti ne vieną. Vienas skirtas mylimajam (pripažįstu, sutuoktiniui apklotą turiu pakankamai didelį, galėčiau užkloti keliais sluoksniais, ir tik pabandykit paprieštarauti!), kitas – vaikui (-ams), dar kitas – tėvams, dar – draugams, o jau tada lieka vis mažesni apklotai pažįstamiems, kolegoms, praeiviams, ateiviams, užlindusiems be eilės, garsiai nusikeikusiems, rūkantiems tau po nosim nevėjuotą dieną, ir t.t.... Na, o pavyzdžiui politikams, kaip žinia, jau nebelieka nieko.  

O va dvasininkams neretai turim porą apklotų paruošę – didesnį prie akių, mažesnį – už jų... Nors vėl gi, žiūrint, ką susitinki. Kai kurie žmonės tiesiog prašyte prašo to apkloto (šnabždantis apie dvasininką) neišsitraukti, ir palikti mirtingąjį nuodėmingą nuo galvos iki kojų. Suprantate, kitaip susitikus kalbėti nebūtų apie ką!

Juk jei neapklojam, tuomet – lojam...

Būna, tiesa, kad ir sutuoktiniai vienas antram turi tik mažyčius apklotus, skirtus mažiausio svorio kategorijos kūdikiams (tad prieš vestuves patartina pasitikrinti, kiek tos medžiagos esama jūsų rankose...).

Pasitaiko, kad ir vaikai tėvams "nesukrapšto" didesnių užklotų. Nors patys jau būna visas vaikystės pakopas peraugę bambliai.  

Įdomiausia, kad nei ekonominė, nei socialinė padėtis čia ne prie ko. O štai religinė šį tą reiškia...

Ir dar, žvelgdama į savo mažytį apklotėlį pagalvojau – o ką daryti tiem, kurie, pavyzdžiui, manęs pačios nemėgsta, nemyli, gal net nekenčia? Kaip padėti tokiems žmonėms? Matyt, nė mažiausio apkloto man neduotų, kad ir kaip kalenčiau dantimis. Tai, pagalvojau, pasikviesčiau visus į Teismo dieną. Nepažadėčiau, kad bus smagu, bet kai Dievas mane teis už mano gyvenimą, galvoju, Jam tikrai gali prireikti pagalbos... Nes Jėzus turi tokį didžiulį apklotą, TOKĮ, kad tik tie, kurie turi mažesnius, gali Jam parodyti viską taip, kaip yra iš tikrųjų, o ne kaip Kristui mane užklojus. Tad negalima leisti, kad neteisybė liktų nenubausta!

Ironiškai tegaliu pridurti, jog nežinau, ką tame pakvietime užrašyti – nei valanda, nei vieta man nežinoma…

O gal jūs žinot? Gal jus jau kas nors pakvietė ir bent adresą galėtumėt pasakyti?

Jei man pačiai su tais apklotais nesiseks, ir mane kas pakvies, tuomet būtinai informuosiu, pasidalinsiu patirtimi, kaip tą apklotą Jėzaus rankose sumažinti, ar iškaulyti sau... Bet, kaip sakiau, jei tik man pasiseks...

----------------------------------------------------------------

P.S.

Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių (1 Pt 4, 8)

Kas pridengia nusikaltimą, ieško meilės; kas kaltę nuolat primena, suardo draugystę (Pat 17, 9)