Šventame Rašte yra aprašoma ne viena istorija, kaip moterys negalėjo susilaukti vaikų, tačiau... Galiausiai jų susilaukdavo. Nes Viešpats atsakydavo į jų maldas.
Siūlau pažvelgti į vieną tokią istoriją apie Oną (perskaityti galima čia:
http://www.ebiblija.lt/cgi-bin/bible/read.py).
Ona nebuvo vienintelė žmona savo vyrui Elkanai, nors labai mylima. (Tokios anuomet buvo tradicijos - vyras galėjęs turėti ne vieną žmoną - kaip ir dabar kai kuriose kultūrose). Kita žmona, Penina, nevaisingąją Oną užgauliodavo. Matyt, buvo dėl ko - dviejų moterų vyras labiau mylėjo Oną, bet ne tą, kuri jam pagimdė vaikų. Tad, atrodo, Penina norėjo atsigriebti:
„Toji taip užgauliodavo ją [Oną], kad ji verkdavo ir nevalgydavo" (1Sam 1, 7b).
Taigi nevaisingoji Ona, panašu, suserga depresija:
„Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Ko liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų?"- klausia jos mylintis vyras Elkana (8eil.).
Esu linkusi galvoti, kad vyrai tais laikais nebuvo itin sentimentalūs. Vis tik, šios istorijos herojus Elkana demonstruoja pavydėtiną švelnumą ir supratimą - jis visaip stengiasi paguosti savo žmoną ir, rodos, nebežino ko griebtis: kai su šeima (o Dieve, dviem žmonomis ir vienos jų vaikais...) keliauja aukoti į šventyklą, vyras visuomet duoda Onai geriausiąją [aukos] dalį... Bet tai jos nepaguodžia.
Vildamasis, kad yra jai brangus, Elkana, kaip skaitėme, „išbando" kitą būdą -
„Ar gi aš nesu tau vertesnis už dešimtį sūnų?".
Sakytum, vyriška savimeilė? Kodėl gi ne, jei jie išties mylėjo vienas kitą. Tačiau, manau, šiuo atveju Elkana tiesiog neriasi iš kailio dėl Onos ir, rodos, net gi "aukojasi" - juk vaikai, o ypač sūnūs tais laikais, yra ir vyro pasididžiavimas, ne vien tik moters (šiuo atveju Onos) moteriškumo "išsipildymas".
Tad, turint omenyje anuometinę Izraelio kultūrą, Elkana šiuo atveju demonstruoja tikrai pavyzdinį palaikymą ir švelnumą mylimai žmonai...
Bet Onos nepaguodžia net ir tai. Nors ji patiria vyro meilę, dėmesį ir švelnumą - nevaisingumas tampa jos liūdesio priežastimi. Be to, nevaisingumas tais laikais reiškė ir Dievo nemalonę. (Dabar yra kitaip).
Štai kodėl Penina jautėsi pranašesnė, o griežė dantį ant Onos, matyt, pavydėdama vyro meilės... Irgi skausmas...
Sunki istorija. Dviejų moterų skausmingos "rungtynės". Viena kovoja dėl vyro meilės, kita - trokšte trokšta vaikų. Abi jaučiasi savotiškai pažemintos, nuskriaustos - viena vyro, kita - Dievo.
Tačiau ko ši istorija moko?
Iš Peninos galime pasimokyti, kaip nereikėtų elgtis. Panašu, kad ji nebuvo gero būdo moteris, - atvirkščiai, - tačiau Viešpats ją laimino vaikais. Matyt, tai ir buvo paguoda jos gyvenime - nėra vyro meilės, bet yra vaikai. O tai reiškia - Dievas su ja, nes įsčių vaisius - Jo palaiminimas.Galbūt ir šiandien daugeliui vienišų motinų didelė paguoda yra jų vaikai.
Tačiau Penina nuo Onos skiriasi tuo, kad ji nepasirenka, kaip jos "varžovė", išlieti širdies Dievui. Ji nori būti pranašesnė už nevaisingąją, ir nuolat savo pranašumą pabrėžia, piktais žodžiais žemindama kitą moterį. O apie Oną neskaitome, kad ji užgauliotų Peniną dėl to, jog toji vyro ne taip mylima, taigi neatsako į pikta tuo pačiu.
Taigi, šios moterys skausmingose aplinkybėse reaguoja skirtingai: Penina užgaulioja ir erzina Oną (6-7eil) - ir taip elgiasi ne vienerius metus.
Tuo tarpu Ona, girdėdama piktus Peninos žodžius, neatsako tuo pačiu, nors jai labai sunku: po užgauliojimų ji "verkdavo ir nevalgydavo" (7 eil).
Kaip mes elgiamės skausmingose aplinkybėse? Kad ir kaip mums kartais skaudėtų dėl vienokios ar kitokios netekties, padėties, visuomet galime rinktis - užgaulioti ir žeminti "kaltuosius", ar kantriai iškęsti sunkumus, susiklosčiusią situaciją. Taip pat manau, jog Peninos ir Onos istorija puikiai iliustruoja tai, jog kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria vienokį ar kitokį skausmą. Kiekvienas. Tik kiekvienas elgiamės tų sunkumų akivaizdoje kitaip.
Ona. Ji gali mėgautis vyro meile, tačiau neturi vaikų. Galiausiai, tai tampa nebepakeliamu skausmu...
Ji taip liūdi, kad nevalgo, o tik verkia...
Ir štai, ji tampa mums pavyzdžiu bei įkvėpimu tuomet, kai pasuka į šventyklą. Melstis. Atverti, pagaliau, savo širdgėlą ir skausmą Dievui. Galbūt Ona savo skausme subrandino tikėjimą, kad Dievas gali ją išklausyti. Dabar.
„Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė. Ji davė įžadą: „Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos". Ji ilgai meldėsi Viešpaties akivaizdoje, o Elis stebėjo jos lūpas. Ona kalbėjo savo širdyje, jos lūpos judėjo, bet balso nesigirdėjo. Todėl Elis palaikė ją girta ir tarė: „Ar ilgai būsi girta? Išsipagiriok". Ona atsakė: „Ne, viešpatie, aš esu nelaiminga moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, tik išliejau savo širdį Viešpačiui. Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukra, nes iš didelio sielvarto ir skausmo aš kalbėjau". Elis tarė: „Eik ramybėje, o Izraelio Dievas teįvykdo tavo prašymą". Ji atsakė: „Duok savo tarnaitei atrasti malonę tavo akyse". Po to ji nuėjo, valgė ir nebeliūdėjo" (10-18eil).
(Esu tikra, kad geriausiai šios moters skausmą gali suprasti tos, kurios negalėjo/negali susilaukti vaikų).
Viešpats atsigręžia į Oną, ir dovanoja jai stebuklą. Gimsta Samuelis, kurį ji, kaip žadėjo, atneša į Dievo namus - kai tik kūdikis buvo nujunkytas, jį pašventė Viešpačiui.
Galbūt čia reikėtų užbaigti pasakoti, bet būtent šioje vietoje Ona pribloškia savo ištikimybe duotam žodžiui - ji, kaip žadėjo, atiduoda savo vaiką (!) šventyklon. Ne, ne globos namam. Jos vaikelis auga kunigo priežiūroje, ir iš jo išauga didis Izraelio pranašas, Viešpaties tarnas.
Šiuo savo poelgiu Ona primena Abraomą, Švento Rašto vadinamą visų tikinčiųjų tėvu - kaip jis aukojo savo vienintelį sūnų Izaoką, kurio laukė ne vieną dešimtmetį... O išties Dievas nenorėjo atimti sūnaus iš Abraomo - bet norėjo pažvelgti į Abraomo širdį, ar jis tai, ką turi brangiausio, atiduos Viešpačiui. Ir Abraomas buvo pasiryžęs paaukoti, už ką susilaukė didelių Dievo pažadų ir palaiminimų.(Pr kn 22 sk).
Taigi Ona tam tikra prasme tampa Abraomo sekėja. Ji atiduoda Viešpačiui savo brangiausią turtą - išmelstą, ilgai lauktą vaikelį. Ir štai, vėliau ji susilaukia daugiau vaikų, nes Viešpats ją laimina!
Apie Peniną daugiau nelabai ką žinome, o štai Ona mums tapo tikėjimo pavyzdžiu.
Savo skausme ji subrandino nuostabų tikėjimą. Tikėjimą, kuris Izraeliui dovanojo didžiausią pranašą, o moterims - padrąsinimą ir paguodą - kad Dievas gali nevaisingas įsčias padaryti vaisingomis.
Viešpats atsako į paprastų moterų maldas - žinau, jog ir šiandien ne viena tikinti moteris gali papasakoti, jog meldė šio stebuklo, ir sulaukė...
Savo skausme Ona subrandino ir neįtikėtiną pasišventimą - ne kiekviena galėtų savo pirmagimį, ilgai lauktą ir išverktą, atiduoti į Dievo namus. O Ona atidavė, nes tikėjo - vaikai, tai Viešpaties palaiminimas, dovana ir turtas. Jie, pirmiausia, yra Jo.
Tikriausiai tokios moterys kaip Ona tampa didžiuliu palaiminimu savo vaikams ir tuomet, kai šie užauga. Nes šitaip Dievu pasitikinčios moterys, tikėtina, nemanipuliuoja vaikų dėmesiu, jiems užaugus, o leidžia jiems tvarkytis savo gyvenimus patiems.
Vėliau Ona gieda nuostabias psalmes - per savo skausmingą patirtį ji pažino Viešpatį ir nuostabiai tai apgiedojo:
Ona meldėsi: „Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje ir mano ragas išaukštintas Jame. Aš plačiai atveriu savo burną prieš savo priešus, nes džiaugiuosi Tavo išgelbėjimu.
Niekas nėra toks šventas, kaip Viešpats! Šalia Tavęs nėra kito ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas.
Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus.
Galingųjų lankas sulaužomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jėga.
Sotieji parsisamdė už maistą, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdė septynetą, o turinčioji daug vaikų nusilpo.
Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina.
Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština.
Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį.
Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga.
Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą“. (1 Sam 2sk)
Kadaise Ona meldėsi verkdama, jos lūpos vos judėjo, o balso nesigirdėjo... Dabar ji plačiai atvėrė savo burną! Ašaringos dienos jos gyvenime baigėsi.
Melskimės Dievui, nes Jis girdi mūsų maldas. Mūsų ašaras jautriai surenka, ir iš jų nuaudžia džiaugsmo skraistes... Tikiu, ant jų dar nupiešdamas svajones. Kad išsipildytų.
Kaip apie Kristų pranašavo Izajas:
Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą; skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną, paguosti visus liūdinčius, įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei. (Iz 61, 1-3).
