Tarsi žiburiai pasaulyje

Daivos Baumilienės nuotrauka

Pamenu, kaip kažkuriais metais būtent Vėlinių savaitgalį važiuodama pro kapines stebėjausi uždegtų žvakučių jūra... Vaizdas išties įsimintinas, ir, matyt tik pirmąjį lapkričio savaitgalį tokį vaizdą galima pamatyti. 

Tačiau šiemet kaip niekad ši žvakelių jūra man primena vieną eilutę iš Šventojo Rašto: Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui dirbęs(Fil 2, 14-16).

Spindite tarsi žiburiai pasaulyje...

Šis pasaulis, anot Šventojo Rašto, skendi tamsoje. Tai gili, skausminga tamsa. Žmonės, neturintys pažinimo, įpratę ją vadinti šviesa, netgi sugeba įžvelgti joje daug spalvų. Ir vis dėl to. Nuodėmės pažeistas pasaulis, įvairios nelaimės, netektys, ligos, sudužusios viltys bei laimę negailestingai „šienaujantis“ blogis liudija viena - šis pasaulis yra piktojo pavergtas. Ir štai mums, krikščionims, yra patikėtas pašaukimas, tapęs iššūkiu - spindėti šiame pasaulyje.

Kur slypi mūsų spindesys? Ir kaip būti tais, kurių spindesio, šviesos bei skleidžiamos šilumos neužpučia jokie vėjai, neužgesina liūtys?

Be jokios abejonės, mūsų spindesys slypi tik Kristuje, Jo pažinime. Patys iš savęs mes tikrai galėtume tik menkai ir apgaulingai suspindėti. Nors galbūt ir galime padaryti įspūdį. Pavyzdžiui, kai kurie galėtų nustebinti įvairiais gabumais: kas gebėjimu piešti, kas groti, kas kurti darbo vietas ir t.t. Tačiau net jei šis spindesys ir suteikia džiaugsmą kitiems, visgi tai tėra trumpalaikis džiaugsmas. Žmonėms šiandien reikalinga Viltis iš didžiosios raidės. Jiems reikalinga tiesa, išlaisvinanti iš prakeikimo, jo pasekmių bei nuodėmės naštos. Žmonėms reikalingi atsakymai į egzistencinius klausimus.  Ir ši tiesa, ši viltis bei atsakymai yra tik Jėzuje Kristuje. 

Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai pasirodys Kristus - mūsų gyvenimas, tada su Juo ir jūs pasirodysite šlovėje. Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė (Kol 3, 1-5).

Įsiklausykime - Viešpats kviečia mus siekti bei mąstyti apie tai, kas aukštybėse, o ne apie tai, kas žemėje. Mat mūsų gyvenimai su Kristumi yra paslėpti Dieve. Tikiu, kad mes esame kaip tos žvakių liepsnos, ar lemputės, kuriom uždedamas gaubtas, kad jos saugiai šviestų kitiems. Gaubtas? Ši žemiška padangtė dar neleidžia mums su Kristumi pasirodyti šlovėje, tačiau, anot Pauliaus, kai Kristus pasirodys - tuomet ir mes pasirodysime šlovėje. Įsižiūrėkime - ŠLOVĖJE, sako apaštalas. Mūsų laukia šlovė. Toji šlovė yra Kristuje. Mes iš savęs galėtume atnešti tik gėdą ir nuodėmingą prigimtį, ir su šiais „turtais“ negalėtume nė atsistoti Jo akivaizdoje... Tačiau Viešpats, nuplovęs mus savo krauju pakvietė naujam gyvenimui, naujai vilčiai - kada nors pasirodyti šlovėje. Kaip norisi, kad mes išties spindėtume šiuo Jo duotu pašaukimu bei viltimi!

Tikiu, kad spindime tik tuomet, jei siekiame to, kas aukštybėse. Ir spindime tiek, kiek siekiame to, kas aukštybėse. Nes šviesa, kurią skleidžiame, yra ne mūsų, o Kristaus. Toji šviesą teikianti liepsna, matyt, yra mūsų tikėjimo darbai, meilės triūsas bei vilties ištvermingumas (1 Tes 1, 3).

Vėlinių metu, Visų Šventųjų dieną minimi mirusieji, tačiau būtų pravartu prisiminti, jog ir mes esame mirę Kristuje: tai yra mūsų senasis aš, nuodėminga prigimtis, mūsų „ego“ yra numarintas Kristuje. Dabar turi prisikelti naujas žmogus, naujas kūrinys Kristuje, kuris spindi dievišku gyvenimu, grožiu, viltimi, šventumu. Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Kokia šlovė! Ne aš gyvenu, bet Kristus! Tikiu, kad būtent šito iš mūsų laukia Viešpats, ir tik tokiu būdu mes galime išties spindėti šiame sugedusiame pasaulyje - „spindėti“ ne savo pačių sugedimu bei nuodėmėm, ne meile pasauliui, netgi ne savo gerais darbais ar talentais, bet išties spindėti tyru dievišku gyvenimu, kuris skleidžiasi Kristuje ir tik per Jį. Kristus šiandien yra gyvas, veikiantis. Jis gyvena mūsų širdyse, Jis kviečia mus bendrauti su Juo, įsiklausyti į Jį, girdėti Jį. Mes pašaukti būti tais indais, per kuriuos Jis laisvai ir netrukdomai gali daryti tai, ką nori. Kokia tai privilegija!

Taigi šiuo metu, kai kažkas iš mūsų taip pat aplankome artimųjų kapus, atnešame gėlių, mename jų šviesų atminimą, stabtelkime ties vienu „kapeliu“, kur palaidotas mūsų senasis žmogus. Melskime Dievo, kad jis niekuomet daugiau neprisikeltų ir neviešpatautų. Tegu viešpatauja naujas kūrinys Kristuje. Tas, kuris spindi. Ir net jei aplink aklinai tamsu, galbūt vėjuota, lietinga ir žvarbu. Net jei mūsų pačių sielą kartais veria abejonių skausmai. Tačiau naujo kūrinio Kristuje tikėjimo ugnis, palaikoma Viešpaties žodžio bei nuoširdaus atsidavimo Dievui, te nenustos degti bei vilioti klaidžiojančias širdis. Kad jos pažintų tiesą. Ir ją pažinę suspindėtų patys. Suspindėtų Kristumi.

Dienos tėkmėje

Iš asmeninio arch.

Žvelgiau į rudenėjančią smėlio dėžę, gerokai per vasarą ūgtelėjusius ir joje besikapstančius vaikus... Vasaros pradžioje mane tiesiog „išsprogdino“ mažylio „sparnai“, tas naujas etapas, sakytum, kažkas nenusakomo ir tuo pačiu gana kasdieniško kiekvienai mamai. Tos kasdieniškos–nekasdieniškos dovanos, kad ir kaip kitą kartą nuvargina, lygiai taip ir atgaivina, sušildo širdį. Ir pakylėja iki dangaus...

-         - Mama, man jau kliba dantukas, – džiaugsmingai pareiškia penkiametė.

Juk tikrai, galvoju, juk išties jie auga, keičiasi, jų širdyse, galvytėse ir visur kur nuostabiai skleidžiasi Dievo dovanos, Jo sudėlioti dėsniai... Žvelgdama į visa tai negaliu atsistebėti Viešpaties darbais ir tuo, kaip vaikai mane „veikia“ tiesiog terapiškai... Tas mažylio žvilgsnis, „butukas“, prisilietimas, prisiglaudimas... Tas vyresnėlės apsikabinimas ir džiaugsmingas pareiškimas, kad „mama, tu pati geriausia pasaulyje“, lyg tirpstantis cukrus širdyje... Jis įsigeria į visą mano esybę, ir aš tegaliu dėkoti Dievui, kokia tai dovana, duotybė, didelė prasmė... Oi ne, nesakau kad aš gerokai neparėkavoju, „nepasiautėju“ savo sieloje (ir šiek tiek namuose),lyg kokia audra, „užknista“ visų tų darbų bei darbelyčių, atveriančių kitą kartą tiesiog nežmonišką „sausrą“ mano sieloje. Kartais, rodos, virstu ragana ant šluotos, tik, žinoma, ne šluota mane, o aš ją nešu, braukiu per grindis, ir vis nustembu, kad taip „sportuoti“ reikia kasdien, nes kitaip grindyse įsiviešpatauja savi dėsniai ir net ištisas pasaulis... Dūsauju vaikam užmigus, kam buvau tokia griežta ar kartais nedemėsinga, kam tuo ar anuo metu pasakiau vienaip ar kitaip... Ir meldžiuos, ir vėl atsidūstu, ir vėl meldžiuos, ir atgailauti tenka, bet Viešpats vėl ir vėl stebina savo nuostabiais darbais bei aplankymais... Vaikai ir vėl priverčia stebėtis, vėl prajuokina...

-         - Mama, tai gal dabar įdėk ledų, kad nereikėtų paskui  man tavęs prašyti, – mandagiai porina mano mergaitė.

-          - Mama, tai gal tu visą dieną melsies?

-          - Mama, o aš kai užaugsiu, būsiu jauna?

-          - Mama, nukariauk brolį, jis neklauso manęs!

-          - Mama, – meiliai sako dukra, pamačius savo tėčio žvilgsnį į mane, – gera susituokus gyventi, ane?

-          - Mama, o kaip Dievas yra ir danguje, ir širdyje? – klausia ir priduria vėliau, – ot išdykėlis tas Dievas, ane?

-          - Mama, o kas Dievą sukūrė?

-          - Mama, o kas buvo kai niekas negimdė kūdikėlių? Kas ten pirmas buvo?

-          - Mama, tu taip sukūdėjai, o tokia apvali buvai!

-          - Mama, taigi būna kad vaikai neklauso, taigi būna...

-          - Mama, gera turėti du vaikus, ane?

-          - Mama, – šaukia besitvarkydama savo kambarį mažoji šeimininkė (akies krašteliu pastebiu perstumiamus nedidelius baldus), – tu dabar į mano kambarį neik, o kai ateisi tai žinok tikrai apalpsi.

-          - Mama, tai vėl pasimaivysi čia! – džiaugsmingai sušunka dukra, prasidėjus šokiams.

O taip, šokam visi trys, turim ir kėglius–mikrofonus, ir visi jie taip puikiai veikia, ir tik įsiaudrinus pastebiu, kaip tie kėgliai iš mūsų trijų sudėlioja trispalvę. Žvelgiu į dukros piešinį Baltijos keliui atminti, o širdis šoka, tiesiog siautėja, jaučiuosi tikrai ne kokia ragana, o pati tikriausia mama... Už šią stebuklingą patirtį bei dovaną galiu dėkoti tik Jam vienam. Nes abu vaikai – stebuklai, atėję po maldų, kartais skausmingų (kada, Viešpatie?), o kartais kupinų dėkingumo ir pasitikėjimo, kad Jis duos, suteiks...

Vienas bando ištarti žodžius, dažnai „nukąsdamas“ pirmąsias raides, kita jau mokos perskaityti pirmuosius skiemenis... O aš mokausi perskaityti juos abu, vis dėliodama ir dėliodama dėkingumo (Viešpačiui) atodūsius bei žodžius širdyje. 

Paguodos Dievas

Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami (2 Kor 1, 3-4).

Dievo Karalystėje nėra paguodos, kuri būtų skirta tik vienam žmogui... Dievo Karalystėje nėra paguodos, kuri būtų skirta tik vienos rūšies kentėjimui... Paguoda Viešpatyje gali būti įvairiopa, ir ją patirti galime kiekvienas, kokie išmėginimai mus beužkluptų. Paguodos šaltiniai Kristuje niekuomet neišsenka. Niekuomet!

Kai Jo paguoda sustiprina mus, kai ji lyg antklodė vėsų vakarą užkloja bei sušildo, mūsų pašaukimas šia „antklode“ - Jo paguoda - dalintis su kitais... Tai ne įprasta, o Šventosios Dvasios artumo „antklodė“. Dėkokime Dievui už ją, slėpkimės po ja, kai sunku (Ps 27, 5).

Kentėjimai nereiškia, jog mes praradome tikėjimą, anaiptol - jie gali sustiprinti mūsų pasitikėjimą, jei tik leisime Viešpačiui mus paguosti bei ištikimai remsimės Juo.

Ir ačiū Dievui, apaštalas Paulius nesako: „o jei kenčiate dėl savo kaltės, nesitikėkite Dievo paguodos“. Juk labai dažnai išties kenčiame dėl savo kaltės... Galbūt todėl apaštalas laimina Dievą visų pirma kaip gailestingumo Tėvą - kentėjimuose mums pirmiausiai reikia Jo gailestingumo. Tikiu, kad būtent dėl gailestingumo Viešpats nekaltina mūsų, nors, galbūt, gali įspėti, perspėti ar drausminti. Kaip dažnai tai nutinka su vaikais, ir žodžiai kartais patys išsprūsta: „juk sakiau, kad jei ten lipsi, gali nugriūti...“ Vis tik, jei vaikas nepaklausęs mūsų susižeidžia, mes jį paguodžiame, apkabiname, nuvalome purvą ir pakštelim į veiduką. Žaizdą, jei reikia, patepame, kad greičiau sugytų... O ar ne taip su mumis elgiasi mūsų Viešpats?

Žinoma, apaštalo Pauliaus žodžių  kontekstas verčia susimąstyti: tai nėra žodžiai žmogaus, kuris gyvena savo malonumui, ir štai, jo gyvenime įvyksta kažkas netikėto, kas jį sukrečia - malonumai negali tęstis, ir žmogus nusimena... ieško Dievo paguodos... Svarbu nepamiršti, kad Viešpats guodžia mus tiesoje - Jis nemeluos mums, nesakys, kad „viskas su tavim yra gerai“, jei taip nėra. Apaštalo kentėjimai buvo susiję su jo tarnyste, troškimu išpildyti Dievo valią. Kentėjimuose dėl Dievo Karalystės jis patyrė priespaudą, tačiau Viešpaties pagalba tapo didele paguoda. (Kaip dažnai ir mūsų gyvenime atsakymai į maldas be galo paguodžia bei sustiprina).

Prisiminkime samarietę, susitikusią su Kristumi (Jn 4 sk.). Šiai moteriai labai reikėjo Viešpaties paguodos, nes jos asmeninis gyvenimas nuolat byrėjo... Ir Kristus paliudijo, jog žino, kaip ji gyvena. Samarietė, kupina atgailos dvasios ir Kristaus šviesos nuskubėjo į kaimą, kad visiems paliudytų, ką Jėzus jai sakė: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Taigi, Kristus liudijo ne apie jos dovanas, kokį nors didingą šios moters pašaukimą ar sielos grožį. (Nors, tiesa, jie kalbėjosi apie pašaukimą garbinti Tėvą dvasioje ir tiesoje). Jėzus jai paliudijo apie jos gėdingą gyvenimo būdą, apie tai, ką samarietė žinojo savo širdy, ir ką, galbūt, žinojo ir kiti kaimiečiai, kurių ji šalinosi (o gal ir jie šalinosi jos...). Tik pakeista širdis gali šitaip drąsiai „nusirengti“ prieš kitus, pripažinti, jog išties klydo, gyveno ne taip, tačiau Viešpats atėjo į jos gyvenimą kaip gyvojo vandens šaltinis, kaip šviesa, apšviečianti tamsiąsias jos gyvenimo puses. Didele paguoda samarietei tapo Kristaus prisilietimas prie jos sielos, prie jos gyvenimo. „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins“ - kalbėjo mūsų Viešpats. Samarietė susidūrė su šia tiesa, kuri išlaisvino ją iš jos nuodėmių. Viešpaties žodis jai asmeniškai suteikė „pagrindą po kojomis“ - juk kaip gera gyventi, kai žinai, jog gyveni tiesoje! Gali kažko neturėti, stokoti, tačiau tiesos teikiama laisvė suteikia sparnus! O gyvendamas tiesoje imi stebėti, kaip tavo gyvenimas keičiasi, nes Viešpats tampa tavo namų statytoju, tavo gyvenimo tapytoju...

Taigi, ar gali Viešpats šiandien taip pat paliesti mūsų širdis bei jas paguosti? Tikrai gali. Nežinia, kaip vėliau susiklostė samarietės gyvenimas, - mums neduota „įlįsti“ į jos asmeninio gyvenimo labirintus, - tačiau akivaizdu tai, ką užrašė apaštalas Jonas - samarietė pasikeitė. Dieviška paguoda pranoko jos lūkesčius. Gavusi atsakymą į egzistencinius bei su dievoieška susijusius klausimus ji ėmė rūpintis kitomis sielomis. Kaip ir mes atėję pas Viešpatį galime būti nustebinti - Jis gali ne tik paguosti bei sustiprinti mūsų širdis, bet ir suteikti gyvenimui naują kryptį.

Ne pirma ir ne paskutinė Rugsėjo pirmoji

Taip norisi naujų mokslo metų pradžioje bent jau padrąsinančiai mirktelėti ar paspausti dešinę pasipuošusiems mokinukams, mokiniams... Taip norisi ir mokytojams paspausti dešinę, gal net pagarbiai nusilenkti ir padėkoti, 
jog nepaisant visų sunkumų jie myli savo darbą, myli mūsų vaikus, kad nors ir neabejotinai pavargsta, eina pirmyn, lyg irkluotojai iriasi per kliūčių pilnus vandenis, po savęs palikdami gražius, gana švarius sūkurius...Sielose, gyvenimuose. 

Rugsėjo pirmoji ne tik grąžina į vaikystę užaugusius, ne tik verčia suktis ruošiant jau savo vaikus tam atsakingam žingsniui... Rugsėjo pirmoji it kokia paslapčių sergėtoja man taip pat kužda apie mokinystę iš didžiosios raidės. 

„Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones...“ - kalbėjo Jėzus savo mokiniams (1). Vis dar negaliu atsitokėti, kad kažkas „atsiyrė“ ir iki manojo pasaulio, perėjęs daugybę kartų bei tautų, kol išgirdau Evangeliją... Niekuomet nepamiršiu tos dienos, kaip sėdėjome su kiemo draugėmis po medžiais, ir viena iš jų ėmė kalbėti apie Jį... Nepamiršiu to paslaptingo prisilietimo, paženklinusio neįtikėtino Kelio pradžią mano gyvenime. 

Jėzus. Taip tvirtai, užtikrintai suskambo šis vardas mano širdy. Daugybė klausimų, begalė klaustukų ateinant prie Jo kojų ir tuo pačiu - protu nesuvokiama ramybė... Ne tik ramybė, bet ir džiaugsmas. Kažkas galėjo palaikyti mane kvaištelėjusia mergina, o gal įžvalgesnė akis įtartų, jog laimėjau aukso puodą - tą pirmąjį kartą iš bažnyčios ne ėjau, o tiesiog skriste skridau, kaip mažas vaikas pasišokinėdama ir besidžiaugdama tuo, kas įvyko - tapau Dievo dukra.

Daug vandens nutekėjo, kaip sakoma, nuo to laiko, o aš tegaliu dėkoti Jam už tai kas įvyko. Taip noris tiesiog apsikabinti Jėzaus kojas ir išverkti visą savo dėkingumą... Apsikabinti taip tvirtai, kaip jas apkabino ta vargšė nusidėjėlė fariziejaus namuose (2). Apsikabinus suprasti, pajusti bei išgyventi, kad Jo širdis niekuomet tavęs nepaniekina ir neatstumia, kad Jis be galo kurčias ir aklas mano nuodėmėms, kad žvelgia į mane per savo kryžių bei prisikėlimą, kad vėl ir vėl kviečia sekti Juo bei mokytis iš Jo...(3)

Jėzus. Tokia neįtikėtina malonė gyventi su Juo, per Jį, ir bandyti gyventi Jam. Tokia neįtikėtina malonė susidurti su Juo akis į akį, lyg būtum tų laikų izraelietė, išgirsti Jo švelnų balsą... 

Jėzus. Niekas niekuomet nepranoks šio vardo, Jo didybės, gelmės, Jo grožio ir tobulumo... Jis per amžius tas pats, mano Viešpats, šventas, be galo didingas ir mylintis. Tapęs žmogumi, kad durys į Dievo Karalystę būtų nuolat atviros...

Ar pažįsti Jėzų? Ar Jėzus prisilietė prie tavo širdies? Ar Jėzus tapo tavo gyvenimo Viešpačiu, Ganytoju, Mokytoju?...

Laikau didžiausiu turtu, kad vėl ir vėl galiu mokytis iš Jo. Tai Mokytojas iš didžiosios raidės. Mokytojas, be galo kantrus mano neišmoktom pamokom, išsisukinėjimui, simuliavimui... Jis gali palikti „antriems metams“ tik dėl vienos priežasties - kad suteiktų man gyvenimo, ir suteiktų jo apsčiai. Kad išmokčiau gyventi tiesoje. Toje, kuri išlaisvina. Toje, kuri nebūtinai nudžiugina iš pirmo žvilgsnio, iš pirmo susidūrimo su ja. Tai tiesa, kuri nepavaldi man, nes tai aš turiu mokytis būti pavaldi jai. Nes tai nėra tik išmokta tiesa, nes tai Asmuo, tai pats Viešpats, kurio balsą turiu išmokti išgirsti, kurio valią turiu išmokti suprasti ir išpildyti... Tai Asmuo, kuris kiekvienam apsinuoginusiam dovanoja rūbus, apsikvailinusiam dovanoja išmintį, susitepusiam - šventumą. Šis Asmuo žvelgia giliai į širdį, Jo žvilgsnis mylinčiai skvarbus, matantis viską iki pat sielos dugno - ir tai suteikia man saugumą, nes nebenoriu gyventi iliuzijų pasaulyje... Iliuzijoj apie save, kitus, Jį patį... Trokštu gyventi ir vaikščioti Jo teikiamoje šviesoje.

O, tai nėra taip paprasta... Bet ir paprasta... Neįmanoma, bet įmanoma... Sunku, bet ir lengva... 

Bet kuriuo atveju tai TAS gyvenimas, kuris pranoksta mano pačios lūkesčius.

---
Vėl skaičiau nuostabų D. Boenhoefferio tekstą apie turtingo jaunuolio susitikimą su Jėzumi. To paties, kuris pasirinko pasitraukti, o ne paklusti. Išlaikyti savo turtą, savo paties gyvenimą, o ne tiesiog paklusti Jėzui. „Vaikinas vylėsi gauti atsakymą iš gerojo Mokytojo, tačiau dabar suvokia, kad tas atsakymas yra pats Žmogus, į kurį jis kreipėsi. Jis stovi akis į akį priešais Dievo Sūnų Jėzų - tai visų svarbiausias, visa lemiantis susitikimas. Dabar belieka atsakyti „taip“ arba „ne“, paklusti arba nepaklusti.“ (D.Bonhoeffer „Mokinystės kaina“).

Kai mokiniai ateina į mokyklą, jie tarsi pasirašo sau „nuosprendį“: taip, aš mokysiuos. Geriau ar blogiau, bet ateisiu čia tam, kad išmokčiau... Mokiniai mokykloje žino, kad jie nėra mokytojai, bet mokiniai. Jie (pagarbiai) žvelgia į mokytojus, žinių nešėjus, galbūt ir pakritikuoja juos, ir apkalba, ir dėbteli piktais žvilgsniais (ir kaip dažnai užaugus tie vaikiški pasipiktinimai virsta dėkingumo kupinom eilėm bei puokštėm...), tačiau gyvenimas jiems visiems suteikė nuostabią progą - išmokti, ko jie nemokėjo, nežinojo iki tol... Tarsi likimas krėstų pokštus - mokytis būna ir sunku, bet nesimokyti būtų apskritai klaiku, nes toks gyvenimas geriausiu atveju vestų į niekur... 

Ir vis svarstau - o aš, atėjusi pas Jėzų, gimusi į Dievo Karalystę - ar esu pasiekiama savo Mokytojui? Ar esu pasiruošus mokytis iš Jo paties? Ar leisiu Jam mane keisti, „perlaužti“ neretai ten, kur galbūt norėčiau ramiai būti „po senovei“?.. 

Taip, aš labai norėčiau, Viešpatie, būti „iki dugno“ Tau atvira. Labai norėčiau, kad suteiktum man paklusnumo malonę. Paklusnumo Tavajam balsui, kad ir ką tai man bekainuotų... 

„Pašaukimas sekti reiškia atsidavimą Jėzaus Kristaus asmeniui ir bendrystę su Juo. Mokinio gyvenimas nėra garbinimas herojaus, į kurį mes kreiptumėmės: „Gerasis mokytojau“, o paklusnumas Dievo Sūnui“, - teigia D. Bonhoefferis - žmogus, kuris mokėsi iš Jėzaus tyliai bei tvirtai, tuo tarpu kai didžioji dalis jo tėvynainių jau sveikino pražūtingą (A. Hitlerio) „misiją“...

Duok Dieve kiekvienam Jo mokiniui paklusnumo malonės. Mokytis iš Jėzaus - tyliai bei tvirtai. Mokytis išgirsti, pamatyti, pažinti, suvokti ir būtinai - paklusti. 
_________
1 - Mt 28, 19
2 - Lk 7, 37
3 - Iz 42, 19
D. Bonhoefferis, „Mokinystės kaina“, 61 psl.

Sekminės prie durų

Rolanos Kunske nuotrauka

Ar tiki, kad Šventoji Dvasia nori tave pripildyti ypatingai?

Šis klausimas suskambo kažkur tolumoj. Prislinkau prie durų ir užėmus kvapą ėmiau klausytis... 

Ar nori, kad Šventoji Dvasia pripildytų tave ypatingai?

Dabar šis klausimas taip aiškiai suskambo širdyje, kad stovėti prie durų pasirodė kvaila.

Kaip labai nori, kad Šventoji Dvasia pripildytų tave?
Atrodė, šis klausimas vėl suskambo kažkur toli, gal net laiptinėje. Pribėgau prie durų, pridėjus ausį klausiausi.

O mintyse iškilo Joelio pranašystė: Paskutinėmis dienomis, - sako Dievas, - Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus. Ir savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu savo Dvasios, ir jie pranašaus. (Apd 2, 17-18)

Taip, Viešpatie, tikrai noriu, kad Tavo Dvasia pripildytų mane. Kad Tavo Dvasia gyventų ne tik manyje, bet būtų ir ant manęs. 

Kad galėčiau pranašauti - tai yra matyti taip, kaip Tu matai. 

Kad galėčiau patarnauti žmonėms - tai yra mylėti juos taip, kaip Tu myli. 

Kad gyvenčiau šventai ir regėčiau Tave, nes nieko nėra brangiau ir geriau, kaip mylėti, jausti, regėti ir ragauti Tave, Viešpatie...

Viešpats nuvedė prie upės ir ėmiau godžiai bristi gilyn. Jėzaus gyvenimas... Jėzaus daromi stebuklai, darbai, pasakyti žodžiai. Visuomet laiku ir vietoje. Visuomet keičiantys ir įkvepiantys. Visuomet pilni gyvenimo.

Dievo žodžio upė. Kaip gera, kai Šventoji Dvasia atveria Dievo žodį. Kai Šventoji Dvasia atskleidžia paties Jėzaus paveikslą ir gyvenimą... Kai Šventoji Dvasia ima veikti čia ir dabar. Kai įkvepia tave maldoms ir tavo gyvenime ima vykti neįtikėtini, antgamtiniai dalykai.

Šventoji Dvasia, pripildyk mane, keisk, mokyk ir vesk... „Išversk“ man Dievo žodį į tą „kalbą“, kurią tegaliu suprasti, nes juk taip dažnai nieko nesuprantu. Man atrodo, kad stebuklai vyko vakar, o Tu sakai, kad jie tikrai vyksta ir gali vykti šiandien bei rytoj.
--

Ar tu nepametei Jėzaus? Ar Jis yra gyvas tavo širdyje - Asmuo, Viešpats, Gyvenimo šaltinis? Ar tu girdį Jo balsą? Ar klausai Jo? 

Ateik prie Dievo žodžio upės: atsiversk Šventąjį Raštą ir prašyk, kad Šventoji Dvasia kalbėtų ir vestų tave. Skaityk, mąstyk, godžiai ieškok... Lyg paslėpto lobio. Ką atrasi? Jėzų. Tu atrasi brangiausią turtą - viltį, gyvenimą, tikėjimą teikiantį, ir tikrai tau kalbantį Jėzų. Amen.

Yra laikas

Rolanos Kunske nuotrauka

Yra laikas mano gyvenime, mano kasdienybėje, kuris tampa ypatingu, išskirtiniu. Tai laikas, kurio laukiu,  valanda, kurios ilgiuosi. Toks trapus, bet amžinybe dvelkiantis metas. Metas, kai atidedu visus savo pasiekimus, tačiau susirenku savo pralaimėjimus, liūdesį ir džiaugsmą, metas, kai ateinu tokia, kokia esu, ir nešu viską, kas tuo metu many gyva, svarbu, ką dovanojo gyvenimo verpetai.


Taip, tai - ypatingas laikas, kai tikrai žinau, kad nesu viena. Laikas, kai mano širdis, protas, dvasia yra sujaudinti, nes žinau - įvyks (ir vyksta) kažkas nepaprasto, ypatingo, nepakartojamo. Nors tai vyksta ir gali vykti vėl ir vėl, tačiau tai niekuomet nebūna taip pat, ir aš tuo stebiuosi.

Tai neabejotinai pats svarbiausias laikas. Nors visa kita - kasdieniai įsipareigojimai, dėmesys aplinkiniams, artimiesiems, vaikams, rūpestis jais - taip pat be galo svarbu, vis dėl to TAS laikas yra pats ypatingiausias, išskirtinis. Šis ypatingas laikas tarsi kelio tiesimas - kelio, kuriuo netrukus eisiu. Juo žengs mano siela, vėliau jį pasieks ir mano kojos. Mano egzistencija įprasminama tik šiame kelyje. Jame, žinau, turėsiu keistis aš, turėsiu priimti ir nugalėti įvairius iššūkius. Šiame kelyje klausimų bus daugiau nei atsakymų, tačiau TUO ypatingu laiku aš nurimstu... Mano klaustukai išsitiesia, lieka daugtaškiai, kableliai, šauktukai. Nes TUO laiku man dovanojama ramybė, aš semiu iš ramybės Šaltinio. Šaltinio, kuris niekuomet neišsenka. Šaltinio, kuris visuomet manęs laukia, net ilgisi manęs ir mane myli. Šis Šaltinis - ypatingas: jo kairėje yra turtai ir garbė, dešinėje - ilgas amžius (Pat 3, 16). Šio Šaltinio akivaizdoje ir tik Jo dėka tirpsta mano skurdas ir atgimsta tikrasis skurdas - tas, kuris verčia mane trokšti, ieškoti, eiti, belsti, prašyti... Šis Šaltinis to ir laukia, Jis nuolat mane kviečia... Eidama prie šio Šaltinio, jaučiuosi lyg ta našlė iš Sareptos, - kiek pajėgsiu indų atsinešti, tiek Jis ir pripildys. Mano širdis keičiasi, keičiuosi ir aš pati, vos tik Šaltinis pripildo mane vėl ir vėl.

Taip, šis Šaltinis trokšte trokšta mane pripildyti. Jis pils ir duos tiek, kiek aš pajėgsiu priimti, kiek tik trokšiu. Jis vis duos ir duos, lauks, kol viską sugersiu, ir vėl duos... 

Tuo ypatingu laiku prie Šaltinio aš ilsiuosi, geriu iš Jo, semiuos iš Jo, plaunuosi kasdienybės užneštas dulkes nuo savo sielos... Šaltinio vanduo vėl ir vėl mane apvalo, atgaivina, užgydo žaizdas... Suprantu, kad be Šaltinio esu niekas, kad nieko negaliu ir nieko nemoku, nesugebu. Nors kartais norėčiau sugebėti, parodyti Šaltiniui, kiek daug galiu. Bet vos prie Jo priartėju, suprantu savo nuogumą, išdidumo beprotybę, kūno skurdą ir vargą. Tik Šaltinio akivaizdoje tai manęs nesugniuždo, bet suteikia sparnus. Po to ypatingo laiko prie Šaltinio esu kitokia... Pavyzdžiui, netikėtai pačiai sau tampu jautresnė ir dėmesingesnė visiems, kuriuos sutinku.

Tad klausimas toks natūralus ir paprastas, bet neprastas: kodėl prie to Šaltinio ateinu taip retai? Kodėl taip dažnai leidžiu, kad Šaltinis būtų pats sau vienas, o aš toliau klaidžioju savo pačios labirintuose, lyg to Šaltinio nė nebūtų... Savo akyse pasirodau nemažai galinti, regis, turiu ir kuo pasididžiuoti ar pasigėrėti - taip galvoju būdama toli nuo Šaltinio... Labai toli. O dangau! Kaip aš trokštu, kad Šaltinis nuplautų mane nuo... savęs pačios ir atvertų manyje dieviškąją prigimtį.

Juk tas Šaltinis yra Asmuo. Beprotiškai mane mylintis, laukiantis manęs, trokštantis kalbėtis ir kalbėti man... 

Ar pastebėjai, kad Šaltinis čiurlena čia pat, tavo širdyje?..

Išsprogę sparnai

Atrodo, kad įsibėgėjus pavasariui su mūsų vaikais ima vykti neįtikėtini stebuklai: jie ima dygti kiemuose, lyg grybai po lietaus. Žiemą rūpestingų rankų įsukti į vilnonius kokonus, įsprausti į „sandarius“ ir neperpučiamus vežimaičius, mažieji nei elgesiu, nei klegesiu neišduoda savo amžiaus, polėkių ir pomėgių... 
O štai pavasarį - kitas reikalas. Mūsų kokonai tampa drugeliais! Jie tikrai įgyja sparnus pavasario saulėje ir ima skraidyti po smėlio dėžes, sūpynes, pievas, takus, laiptines... Tik užsuk į kokį kiemą, kur išdidžiai pūpso jiems pastatytos sūpynės, lindynės, kopėtėlės, smėliadėžės ir dar kokie pramogučiai, tuoj tave pagaus vaikystės vėjas - taip taip, net ir tavo vaikystės, ir dar su visais jos kvapais!

Mūsų mažiausiasis šį pavasarį toookius sparnus išskleidė, tiesiog išsprogdino mano akyse lyg kokį parašiutą, - tai buvo didelis ir net labai juntamas bum. Bum į širdį. Nuo smūgio prisimerkiau, o kai atsimerkiau, aiktelėjau - su sparnais buvo ne tik mūsų mažius, bet ir jo sesė, ir aš pati... Nieko sau, pagalvojau, tai matai, net ir man tie sparnai išaugo - tiesiog iš laimės, iš džiaugsmo, iš paprastos kasdienybės nepaprastų pastebėjimų... O gal mažius mane tiesiog užkrėtė ta sparnų „liga“? 

Mat vieną popietę šmėžuodami netoli smėlio dėžės (nors iš tikro tai ten prastas žvyras...) sutikome trimetį - šis buvo apsirūpinęs visa reikalinga smėliadėžei įranga: ir kastuvėliu, ir kibirėliu, ir sunkvežimiu - jums reikėtų pamatyti, koks jo sunkvežimis! Mes su mano (jau beveik) penkiamete buvom pasiruošusios dirbti to jaunikaičio „firmoje“ pačius juodžiausius darbus, kad tik jis leistų palaikyti savo kastuvėlį ar grėbliuką. Ir mažius leido ir dar net pyragėlius mums kepė - tik labai jaudindavosi, kai mes juos suvalgydavome... Bet va, tuo pat metu mano sūnelis ir parodė, kad jo sparnai jau dideli, ir jis tikrai pasiruošęs skraidyti! Bent jau po smėlio dėžę tai tikrai. Tą akimirką su dukra greit sumojom, kad negalima šitaip gėdingai nepasiruošus eiti į lauką, nes mūsų mažiausiasis jau seniai ne kokone, jo sparnai reikalauja dangaus! Tad kitą dieną skridome jau visi trys: apsirūpinę ne tik smėliadėžės atributais, bet net ir kreidelėmis, kad galėtume papaišyti ant asfalto.

Kaip sūnus dirbo! Kokia rimtis, koks susikaupimas, kokios išraiškos... Suprantu, kad aš „svaigstu“, ir mamos mane supras. Turbūt niekas kitas taip nepastebi savo vaiko mimikų, džiaugsmų, tų per žiemą subrendusių ir pavasarį sprogte išsprogusių sparnų, kaip mamos! Na, taip, ir tėčiai, ir seneliai, ir mylinčios tetos bei dėdės, ir dar kitų vaikų mamos, su šypsenom pasitinkančios visus kiemo naujokus... Taip, tuose kiemuose, kuriuose žaidžia vaikai, - telpa ištisas pasaulis. Tai lyg Stebuklų šalis, kur pasakos persipina su tikrove, kur pelenės jau seniai virto princesėmis, karalienėmis, ir dabar pačios augina mažuosius princus bei princeses. Tai pasaulis, kur visi aplūžę ar „nutąsyti“ žaislai turi savo istoriją, nuglostytus, nuverktus ir nubučiuotus šonus... Tai pasaulis, kur visi žaislų turėtojai turi sparnus... Ir maži, ir dideli. Ir net jei kartais tuos sparnus kažkas apkarpo, aplamdo, galiausiai jie vis tiek atsigauna, pagavus bent vieno sparnuotojo šypsnį ar panosytės turinį.

Ar pastebėjote, kad visi, kurie dūzgia arčiau smėliadėžių ir kitų panašių vietų, turi sparnus? Ar pastebite, su kokiais sparnais eina mamos, kai šalia jų skriste skraido jų mažos ir nepagaunamos kopijos? O senelių kokie solidūs sparnai, ir kaip jie gražiai skleidžiasi, vos mažieji drugeliai juos aplanko...

Ir sutapk tu man taip - tik ką išsprogdinę savuosius sparnus, išdidžiai žingsniuodami namo sutikome drugelį. Jis meiliai nutūpdavo prieš mus, o mums priartėjus skrido toliau, ir vėl nutūpdavo. Koks džiaugsmas mūsų mažiausiajam, apsuptam mamos ir sesės. Juk tai tikriausiai pats pirmas toks didelis, toks tikras, toks akivaizdus, beveik sąmoningas ir spalvingas drugelis visu gražumu „pusantramečio“ akivaizdoje. Rodės, tą akimirką net ir mes su dukra pabuvome jam sparnais, kad jis galėtų eiti kojomis nesiekdamas žemės... 

Kitą vertus, ar daug vaikų kojomis siekia žemę, kai išgirsta: „Tuoj eisime į lauką!”?

Džiaugtis Viešpatyje? Taip!

Nuotr. Rolanos Kunske

Pasakykite, ar yra koks pagrindas (pastoviam) krikščionio liūdesiui? Jis juk yra Dievo vaikas ir tarnas, kuris priėmė Viešpaties atleidimą, Jo apvalančią jėgą, kuris išgirdo bei patikėjo Jo gyvenimą atstatančiu Žodžiu, yra apdovanotas Jo malonėmis (juk Jo malonė atsinaujina kas rytą!). 

Jis pasodintas danguose su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiuose amžiuose jam būtų apreikšti beribiai Jo malonės turtai (Ef 2, 4-7). Jam paruoštas NEVYSTANTIS palikimas (bei likimas) danguje (1 Pt 1, 4)… Danguje!

Ak, tiesa, negalime džiaugtis, kai mus užklumpa išbandymai. Taip, tokiomis akimirkomis išties būna liūdna… Nes būna nepaprastai gaila savęs. Savęs visuomet labiausiai gaila. Tai toks perdėtas, gana egoistiškas ir dažnai kūniškumu pasižymintis savęs gailėjimas. Kartais būna gaila kitų. Ir štai - stebuklas: jei tik išties būna gaila kitų, jei būname empatiški ir pradedame su kitais dalintis tuo, ką turime - gebėjimais, pinigais, bet kokia pagalba, tuoj atrandame, kad „palaiminčiau duoti nei imti“ - taigi atrandame didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą, o liūdesiui vietos tampa vis mažiau... 

O kaip, jei mane, mane vis tik užgriuvo bėdos? Pasirodo, net ir tokiais atvejais liūdesį nuginkluoja Jo žodis: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2-4). Taip, džiaugtis tokiais atvejais - iššūkis. Tačiau jei nustojau džiaugtis išmėginimais, jei mano tikėjimas tiek nusilpo, kad išmėginimų metu vien tik gailiu savęs, vis tiek negaliu ištrinti šių Rašto eilučių iš savo gyvenimo ir tikrai neturėčiau vaikščioti su „trintuku“, kad „ištrinčiau“ tai ir iš kitų gyvenimo... Tai būtų tiesiog nesąžininga. Sąžiningiau - apmąstyti šią eilutę ir maldoje pasvarstyti, kodėl nesidžiaugiu išbandymų metu? Kas atsitiko su mano tikėjimu? Ar aš vis dar seku Jėzumi?

Taigi, ne mes patys susigalvojome, bet Viešpaties žodis kviečia džiaugtis net išbandymo akimirkomis. Nes džiaugsmas Viešpatyje yra mūsų jėga! Nuo Senojo Testamento laikų Dievo tauta žinojo šį principą, šį savo pašaukimą - džiaugtis Viešpatyje, nes džiaugsmas Viešpatyje yra jų jėga (Neh 8, 10).

Ir liūdintys bus paguosti

Palaiminti liūdintys? Taip - bet galiausiai jie bus paguosti. Bus paguosti! Taigi, liūdesys apmalš, nes širdis pasieks Viešpaties paguoda. O argi ne džiaugsmas aplanko, patyrus tikrą paguodą? Skaitydami Izaijo pranašystę apie Jėzų ir Jo tarnystę, taip pat randame paguodos lobynus: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane <...> paguosti visus liūdinčius, įteikti liūdintiems Sione grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios. Juos vadins teisumo medžiais, Viešpaties sodiniais Jo šlovei (Iz 61, 2-3). Juk tai, kad žmogus vietoj gedulo gauna džiaugsmo aliejaus, ne mažesnis stebuklas nei Lozoriaus prikėlimas iš mirusiųjų (Jn 11)! Ar taip ignoruojamas gedulas, liūdesys dėl netekties? Nemanau. Tai - širdies išgydymas ir atstatymas, kai labai skauda. Tai aliejus širdžiai, kuri kraujuoja, bet galiausiai pakyla naujam gyvenimui, kai apsunkusi dvasia aprengiama nauju, Viešpaties gyriaus drabužiu. Mat apsunkusi dvasia lyg juodas debesis apgaubia tuomet, kai savo gyvenime įtvirtiname gedulą, liūdesį ir neviltį. Kai neleidžiame Jėzui aprengti mus nauju - gyriaus drabužiu, užveriame duris Jo prisikėlimo Dvasiai ir jėgai. Taip, yra laikas gedėti (ir galbūt kažkiek gedėsime visą gyvenimą), tačiau girdami Viešpatį mes vėl pajusime žemę po kojomis, mūsų tikėjimas sutvirtės, bendrystė su Dievu gilės. Galiausiai apsunkusi dvasia bus tik slogus prisiminimas.

Vienoje psalmėje pasakyta: Iš akių man srūva upeliai, nes jie nesilaiko Tavo įstatymo(Ps 119, 136). Šių žodžių autorius išgyveno gilų, sakyčiau, dievišką liūdesį dėl matomos bedievystės. Nehemijo knygoje skaitome apie dar vieną Dievo žmogų - Nehemiją, karaliaus vyno pilstytoją, kurio liūdesį (Neh 1, 4) pastebėjo pats karalius. Tuomet šis tarnas paaiškino, kad gedi sugriauto ir išniekinto Jeruzalės miesto. Nehemijas įgijo palankumą karaliaus akyse ir gavo leidimą bei paramą atstatyti Jeruzalės miestą. 

Šios ir kitos eilutės Biblijoje liudija, kad liūdesys gali aplankyti Dievo žmones, tačiau svarbu atminti - toks liūdesys visuomet yra ne galinė, o tik tarpinė „stotelė“. Jei mes liūdime dėl savo ir kitų nuodėmių, meldžiamės, kad žmonės būtų išgelbėti ir pažintų tiesą, - tokias maldas išties gali palydėti ir gilus liūdesys bei ašaros... Tačiau kaip po lietaus nušvinta saulė, taip ir po tokių išgyvenimų mumyse pakyla skaidri dvasia.

Lietuviai, džiaukitės Viešpatyje!

Apaštalas Paulius, pats būdamas kalėjime, filipiečiams rašė: Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4). 

Ak, Pauliau, tu - ne lietuvis, todėl nesupranti, kad mes negalime džiaugtis. Na, kaip mums džiaugtis? Juk mūsų algos mažos, o paskolos didelės. Vaikai neklauso, sutuoktiniai - pilni ydų, darbdaviai - „žulikai“, o tobulų bažnyčių išvis nėra... Tad kaip džiaugtis??? Bet Paulius nesako: „Džiaukitės Lietuvoje.“ Ne, jis sako: DŽIAUKITĖS VIEŠPATYJE. Mūsų džiaugsmas - Viešpatyje! Taigi, kad ir kur būtum - Lietuvoj, Albanijoj, Tibete ar Ukrainoje, šis džiaugsmas įveikia visas geografines, socialines, ekonomines, kultūrines plotmes, nes tai - džiaugsmas Viešpatyje. Tai džiaugsmas, kuris kyla patyrus Dievo artumą, Jo prisilietimą, nuodėmių atleidimą, kiekvienam iš mūsų dovanotą Kristaus prisikėlimo jėgą, ir pažinus tiesą, nes tiesos pažinimas išlaisvina, suteikia sparnus - mes tarsi pakylame virš žemiškojo gyvenimo rūpesčių. Vis labiau pažindami tiesą, mes tampame šeimininkais, o ne rūpesčių įkaitais (Kol 3, 1-3), suvokiame, kiek daug Viešpats mums yra dovanojęs. Ir jei tik mes pamatytume, kiek daug Jis mums yra dovanojęs, jei tik mylėtume Viešpatį visomis savo jėgomis, tikrai pažintume ir suprastume, kad džiaugsmas Viešpatyje - ne emocinis spragsėjimas, o širdies nuostata, potyris, kuris atsinaujina kiekvieną kartą, susitikus su Jėzumi. Patiriant Jo artumą, neįmanoma likti abejingam ar apatiškam. Jei apatija yra nuolatinis mūsų palydovas, vadinasi, mes senokai su Juo bendravome, drauge vakarieniavome, Jį garbinome… 

Jėzus visuomet kupinas gyvenimo, šviesos, vilties. Kristaus žodis ne uždeda nepakeliamus ir sunkius jungus, bet visuomet išlaisvina, visuomet praskaidrina mūsų protą. Mano našta yra lengva ir mano jungas yra švelnus, - sakė Jėzus. Tad tenka pripažinti, kad jei tik mes, kaip tie traukinio vagonai, atitrūkstame nuo savo Kūrėjo, nuo Jėzaus, nuo to tikrojo Garvežio, mes pametame ir džiaugsmą Viešpatyje, nes šis džiaugsmas randamas TIK JAME. Atitolus nuo Jo, belieka mąstyti apie nuodėmingumą ir pamiršti, kad Jėzus atleidžia visas mano kaltes ir gydo visas mano ligas (Ps 103, 3). 

Jėzus yra mūsų Kelias - ne „puskelis“, kur sustojame ties savo nuodėmingumo suvokimu, bet amžinybėn besidriekiantis Kelias, kuriuo eidami patiriame nuodėmių atleidimą. Nes Jo gailestingumas amžinas. Jis sukūrė mane savo šlovei ir pažadėjo, kad mano nuodėmių nebeprisimins. Tai bent! Aš pati menu savo nuodėmes, jas prisimenu, dėl jų liūdžiu, bet Viešpats sako: NEPRISIMINSIU! (Jer 31, 34)

„Oi, Viešpatie, negi neprisimeni, kaip anądien nusidėjau? Baisu… Negaliu su tuo gyventi…“ - „Ne, - sako Viešpats, - niekaip negaliu prisiminti.“ - „Bet kaip, Viešpatie, Tu gi viską žinai! Tu juk viską atsimeni, nes Tu juk Dievas. Kaipgi galėtum neprisimint?“ - „Ne, - sako Viešpats, - neprisimenu, nes tu juk atgailavai. Prisimenu tik Jėzaus Kristaus kraują, pralietą Golgotoje, kur tavo nuodėmės buvo išpirktos. Prisimenu tavo atgailaujančią ir sudužusią širdį. Tokios širdies niekuomet neatstumsiu.“

Štai Dovydas, nusidėjęs, meldė: Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą. Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai. Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk. Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs. Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane (Ps 51, 7-12).

Kokia graži seka: kai Viešpats nuplauna mūsų nuodėmes, mes išties galime patirti džiaugsmą ir linksmybę. Kai mūsų širdys tyros, kai esame sveiko tikėjimo, teisingoje dvasioje, anot Dovydo, („teisingą dvasią atnaujink“), patirsime išgelbėjimo džiaugsmą! Prisiminkime Viešpaties žodžius mokiniams: Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums paklūsta, bet kad jūsų vardai įrašyti gyvenimo knygoje. Džiaukitės tuo, nes tai tikrai pakankamai didelis pagrindas džiaugtis! 

--
Taip, gyvenime mes patiriame skaudžių išmėginimų, skaudžių netekčių. Tačiau žvelgiant į Jo žodį akivaizdu - net ir didžiausias skausmas dar nėra pabaiga. Jei mąstome apie Jobo kančią, nesustokime pusiaukelėje, nes Jobas galiausiai visko turėjo dvigubai - Viešpats itin dosniai jį palaimino, atlygindamas už visus vargus. O velnias, kuris šios knygos pradžioje prašė Dievo išbandyti Jobą, liko su dideliu šnipštu. O mes? Nesustokime pusiaukelėje, kai velnias siūlo mums savo šnipštą, - sekime Kristumi. Kristuje atrasime poilsį, ramybę, skaidrius ir saulės nugairintus krantus, žydinčius sodus. Tose Jo ramybės bei pilnatvės oazėse įgysime jėgų sklandyti kaip ereliai, net jei mus, skrendančius, iš apačios kartais degins ugnies kaitra. 

Apaštalas Paulius, rašydamas filipiečiams, mini tikėjimo džiaugsmą (Fil 1, 25). Man šis tikėjimo džiaugsmas - lyg gražiausių spalvų paletė. Patikėjusi Kristumi daugiau nei prieš dvidešimt metų, nežinojau, neįsivaizdavau, kad gyvenimas su Dievu toks turtingas, turiningas, kupinas nuostabių spalvų... Tai įkvepiančios spalvos. Kaip dailininkai savo paletėse sukuria daugybę spalvų ir tūkstančius (!) atspalvių, taip ir Viešpats mūsų gyvenimą papuošia neįtikėtinomis, nuostabiomis spalvomis... 
Ačiū Jam už tai.

Maldos intencija. Pagal Izajo 53 skyrių

Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų (1-2 eil.).

Viešpatie, tik iš Tavo malonės patikėjau Tavim. Tu atvėrei mano akis, ir aš išvydau Tave, savo gyvenimo Šviesą... Tavo Žodžiai tepasiekia mane, net jei mano širdis - lyg sausa žemė... Suvilgyk ją, Viešpatie. Kad pažinčiau Tave.
Viešpatie, suteik įžvalgos matyti Tavo rankų darbus - matyti ne tik tuomet, kai įvyksta nepaneigiami ir akivaizdūs stebuklai, bet ir tuomet, kai Tavo darbai neturi jokio patrauklumo, nei išvaizdos... Kai Tavo veikimas yra didžiulis slėpinys, pastebimas tik jautrios ir Tau atsidavusios širdies...
Padėk pamatyti Tave ir tame, kuris šiandien taip pat neturi nei patrauklumo, nei išvaizdos. Padėk, Viešpatie, nenusisukti, bet mylėti.

Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti (3-5 eil.).

Viešpatie, Tu praėjai panieką ir skausmus, Tu praėjai atmetimą ir Dievo bausmę. Tu prisiėmei rūstybės taurę, kad mes būtume išgydyti... Viešpatie, te mano širdis niekuomet neužmirš, kokia didelė kaina sumokėta už mano sielą. Be galo didelė kaina.
Atleisk, Viešpatie, kad slėpėme ir dažnai vis dar slepiame savo veidus nuo Tavęs. Taip mes vėl ir vėl paniekinam Tavo auką. Suteik drąsos parodyti savo veidą Tau, savo tikrąjį aš, kad Tavo žaizdomis būtume išgydyti.
Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus (6 eil.).

Kaip dažnai vis dar vaikštome savo keliais. Vis dar galvojame, kad mūsų kelias bus tikresnis, geresnis, skaidresnis. Tik atradę Tave nustojame klaidžioti. Tik atradę Tave paliekame savo kelius ir atrandame Tavuosius. Tu išpirkai mūsų paklydimus...Tavy randame vienintelį Išganymo ir Malonės Kelią.

Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos (7 eil.).

Viešpatie, Tavo romumas pranoksta bet kokį mano išmanymą ir supratimą. Tavo romumas yra sunkiai suvokiamas, tik Tavo meilės didybėje galiu matyti jo prasmę. Tavo romumas nuginkluoja maištingą ir nuodėmingą manąją prigimtį.
Tavo tyla prieš kirpėjus yra didelė dovana bei pergalė. Tavo tyla prieš kirpėjus nutildo mano sielos triukšmą. Viešpatie, padėk suprasti, kad pergalės mano gyvenime taip pat iškovojamos tyloje. Širdies tyloje (Ekl 5, 1). Tyloje, alsuojančioje meile bei atsidavimu Tau. Tyloje, kur Tu minkai mane kaip molį, lydai kaip auksą, kad apvalytum... Tik toje tyloje, kurioje Tu randi paklusnią Tau širdį... Nuolankią širdį. Ne taip lengva ją tokią subrandinti, Viešpatie.  Juk nuolankumas - tai mano širdies tyla, kai nusprendžiau priimti Taurę iš Tavo rankos - paėmiau savo kryžių ir nusekiau paskui Tave...

Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų. Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo. Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius (8-12 eil.).

Viešpatie, Tu esi šventas, tobulas ir teisus. Tu atidavei save į nedorėlių rankas - į mūsų nedoras rankas. Tu tai padarei, kad atpirktum mane, išlaisvintum, kad galėtum džiūgauti dėl manęs giedodamas (Sof 3, 17), aprengęs mane savo teisumu rūbu...

Tavo patirtas skausmas neliko be atlygio. Tavo sielos vargas nutiesė kelią Viešpaties valios išsipildymui.
Tu nešei mano nuodėmes, aš esu tarp tų nusidėjėlių, kuriuos užtarei.

-
Viešpatie, te mano širdies akys bus atviros matyti, kokią didelę kainą sumokėjai už mane (Ps 49, 8) ir kiekvieną nusidėjėlį. Te mano širdis bus dėkinga, kad ištraukei mane iš klampaus purvo, pastatei ant uolos, ir įdėjai į mano lūpas naują giesmę (Ps 40, 1-3). Tu aprengei mane džiaugsmo rūbu, pats vilkėdamas gilų skausmą. Tik vilkėdamas pastarąjį ir galėjai aprengti mane nauju rūbu, suteikti viltį ir ateitį.
Tavo rankoje mano likimas (Ps 16, 5). Amen.