Laimė tikėti

                     <...> jūsų broliai pasaulyje. (1 Pt 5, 9)

Pamenu, kaip kartą bažnyčioje viena pamokslininkė pasakė, jog jai patinka stebėti žmones. 
Kad būdama kažkur viešoje vietoje, sakykim, kavinėje, ji stebi žmones ir pagalvoja: kokie būtų jų gyvenimai, jei jie atsiduotų Kristui...

Šiandien, išties, ne tik kavinėse gali stebėti žmones. Internete taip pat atsivėrusios neįtikėtinos galimybės... Ir mane be galo įkvepia tai, kad gali rasti giedančius, dėkojančius Jam ir kitaip liudijančius savo pasitikėjimą įvairiomis kalbomis. Anądien draugė socialiniame tinkle pasidalijo giesmės įrašu. Nuostabi garbinimo giesmė. Po ja kažkas dėkoja Kristui, kad Jis padėjo sunkiu metu, kad atsakė į maldas ir pan... Skaitant tokius komentarus staiga „topteli“, lyg niekada nebūtum žinojus (nors žinojau tikrai), kokia daugybė žmonių šiandien pasitiki Juo - iš įvairių tautų, šalių... Kokia laimė, koks didelis įkvėpimas aplanko tai suvokus! Supranti, kad broliai tame plačiame pasaulyje taip pat patiria įvairius tikėjimo iššūkius, sunkumus, pagundymus, išgyvena silpnumo akimirkas, bet taip pat akimirkas, kai Dievo Dvasia juos įkvepia geriems darbams, kai jie iškovoja pergales Kristuje, kai parodo ištikimybę Dievui, renkasi eiti siauru keliu, atveriančiu neįtikėtinas Dievo dovanas. Raštas mums liudija apie „liudytojų debesį“ (Žyd.l. 11-12 sk.), tačiau, pasirodo, šie „debesys“ vis plaukia ir plaukia dangumi, jie nenustoja plaukti, nes Viešpats kiekviename laikmetyje pašaukia žmones sekti Juo ir kiekvienoje kartoje atsiranda tų, kurie Juo seka!!! Ir štai būtent tie nuoširdieji Kristaus mokiniai, kurie nebijo Jam atsiduoti, pamilsta Jį tyra ir neveidmainška meile, tampa įkvėpimu dar daugeliui… Kokia didelė, ilga „debesų“ grandinė driekiasi per laikmečius, kartų kartas... Ar norėtum būti šiame debesyje?

Kitą kartą įjungus dukrai vaikišką garbinimo giesmę negalėjau sulaikyti ašarų. Žodžiai toje giesmėje buvo tokie taiklūs, gražūs, tikri... Beje, vieno pokalbio metu dukra labai nustebo, kai pasakiau, kad ne visi tiki Jėzumi. Ji žiūrėjo kelias akimirkas į mane ir nežinojo ką pasakyti, nors paprastai žodžio kišenėje neieško. Tuomet pasakiau: bet žinai, yra daug tų, kurie Juo tiki. Vaiko veidas nušvito ir jau mano nuostabai ji tuoj paminėjo savo pusseserę, kuri jau studentė, labai mylinti Dievą mergina. Pagalvojau - kaip vaikas tai suprato, kad paminėjo būtent ją pirmiausiai. 

Kokia laimė tikėti Dievu. Marija, sėdėjusi prie Jo kojų, buvo suradusi savo laimę, kaip ir Marija Magdalietė, prie Jo kapo, buvo ją pametusi. Bet toji laimė prisikėlė, pažvelgė į ją ir pašaukė vardu. 

https://www.youtube.com/watch?v=GYXJmnJCPG0 

Velnias nemiręs, tad budėkime ir būkime blaivūs

Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje. O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo. (1 Pt 5, 8-9)

Kartkartėmis gali kilti toks lyg ir keistas klausimas – ar galima kalbėti apie velnią? Ar galima krikščioniui, kuris tiki Visagaliu Dievu, bakstelti į kokią situaciją savo gyvenime ir pasakyti: „Tai velnio darbas“.

Šiais pamąstymais nenoriu sureikšminti šio pasaulio kunigaikščio, nes Kristus jį nugalėjo, vis tik norėčiau pažadinti mūsų budrumą, kad nebūtume naivūs ir neapsigautume, – Petro žodžiai nedviprasmiškai primena: velnias ne tik egzistuoja, nėra miręs, bet aktyviai veikia, jis palyginamas su plėšriu žvėrimi, kuriam reikės pasipriešinti tvirtu tikėjimu.

Štai kaip apie „(ne)tikėjimą velniu“ kalba teologas J.Stottas Laiško efeziečiams komentare: „Velnio kėslai“ pasireiškia įvairiomis formomis, tačiau labiausiai jis triumfuoja tuomet, kai jam pavyksta žmones įtikinti tuo, kad jo iš tikrųjų nėra. Tas, kuris atmeta jo egzistavimą, užkimba ant jo gudrumo bei klastos kabliuko. Dr. Loidas-Džonsas išreiškė šią mintį taip: „Aš įsitikinęs, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šių dienų bažnyčia yra apverktinoje padėtyje (svarbu pažymėti, kad autorius kalba, atsižvelgdamas į kontekstą ir laikmetį, kuriame gyveno, - A. U.) yra faktas, kad velnias yra užmirštas. Viskas priskiriama  mums – mes tiek susižavėję  psichologija, kad neįsidėmime vieno svarbiausių faktų – velnio, besipriešinančio, meluojančio, ir pamirštame jo „deginančias strėles“. <...> velnias retai atakuoja atvirai, bet verčiau renkasi pasirodyti „šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14), kad mus sutriuškintų. Jis vilkas, plėšrūnas, tačiau įsėlina į Kristaus kūną avies kailiu. Kartais jis riaumoja, kaip liūtas, tačiau dažniau yra nepastebimas, kaip gyvatė (1 Pt 5, 8; Pr.kn. 3, 1). Nereikėtų manyti, kad akivaizdus persekiojimas ir atviras pagundymas yra vienintelis ir labiausiai paplitęs velnio ginklas. Šėtonas dažniau naudoja kompromisus ir klastas, tuo pačiu įvesdamas mus į paklydimą.“

Viename iš savo laiškų apaštalas Paulius sako, kad mums nėra nežinomi velnio kėslai. Tenka šiandien pripažinti, kad mums (arba, tikriau sakant, man), kartas nuo karto, užmigusiems ant perdėto pasitikėjimo savimi, o ne Dievo žodžiu, velnias tampa labiau mistine būtybe. Tačiau kam priešinsimės, jei velnias liks tik mistifikuota būtybe, negalinti sugundyti krikščionio? Kaip taikliai pastebi J. Stottas, apaštalas Paulius, kalbėdamas apie tarpusavio santykius šeimoje (Laiške efeziečiams), netikėtai pereina prie raginimo apsirengti visa Dievo ginkluote bei pasipriešinti velnio klastoms (paskutiniame laiško skyriuje). Taigi, anot J. Stotto, tai liudija, jog negalime „užsiliūliuoti“ vien ramia kasdienybe ir pamaldžiais tarpusavio santykiais – egzistuoja dvasinis pasaulis, egzistuoja priešas, šėtonas, kuris tikrai nei snaudžia, nei miega, ir mums teks vienaip ar kitaip su juo susidurti bei jam pasipriešinti, o taip pat nuolat budėti. Dievo žodis tiesiai ir atvirai apie tai mums kalba.

Neduokime vietos velniui (Ef 4, 27)

Jokūbas savo laiške teigia, kad (net) ir velniai tiki (Dievu), ir dreba. Kodėl dreba? Nes tiki Juo žinodami, kad Dievas yra ir kad Jis yra Visagalis. Velnias žino, kad Kristus nugalėjo jį, mirdamas ant kryžiaus bei prisikeldamas. Tačiau, esu tikra, velnias taip pat žino, jog yra būdų suvilioti, apgauti ir sugundyti krikščionis, kad jie nustotų jam priešintis... O galiausiai vienaip ar kitaip pamestų tikėjimą. Velnias žino, kad jei tikintysis paliks jam vietos įslinkti, jis būtinai tą padarys. O ką žino krikščionis? Ar krikščioniui reikia drebėti?

Krikščioniui nereikia drebėti, bet budėti – būtina. Apaštalas Petras nebijo paminėti velnio ir parodyti jį vaizdingai: kaip alkaną, piktą, žiaurų ir aktyvų liūtą. Juk liūtai neriaumoja tuo metu, kai miega ar skaičiuoja debesis. Liūtai riaumoja, kai niršta, kai medžioja, kai nori įbauginti. Velnias šiandien yra aktyvus. O taip, pasakysime, kai kurie politiniai sprendimai tikrai atsiduoda velnio darbais... Bet. Kol kas apsižiūrėkime arčiau savęs. Ar velnias gali aktyviai veikti mano sieloje, gyvenime, mano bažnyčioje? Panašu, jog netikėjau, kad velnias gali įslinkti ir į bažnyčią. O kodėl negalėtų, jei jam paliksime ten vietelę? (O jei dar ne vieną?) Tegu ir ne tokią akivaizdžią, tegu kur po suolu ar kėde, bet vis tiek vietą įsitaisyti. Ir jis būtinai ja pasinaudos. Juk jis mėgsta stebėti iš pasalų – tik kvaili, atleiskite, liūtai, medžioklėje nebūna budrūs, gudrūs bei atsargūs.

Prarytas krikščionis. Ar galime įsivaizduoti tokią padėtį? Visgi apaštalas kalba, kad kiekvienas, jei nebudėsime, galime būti praryti, ir, manyčiau, nuryti su pasigardžiavimu. Neduok Dieve tokios baigties.

Tad ką daryti?

Būti blaiviems ir budėti

Negi krikščionis gali būti neblaivus? Pasirodo, gali. Vargu, ar apaštalas kalba apie alkoholio vartojimą – labai tuo abejoju. Manyčiau, čia kalbama apie sielos stovį. Ar mūsų nusistatymas, mintys, nuostatos neatsiduoda kokiom „promilėm“, papūtus? (Tai yra, atvėrus burną, širdį...). Ar kartais nepervertiname savęs?.. Ar vadovaujamės Dievo žodžiu savo gyvenime? Ar leidžiame jam mus pamokyti, pabarti, paraginti, kad būtume pasiruošę bet kuriam geram darbui? ( 2 Tim 3, 16). Būti blaiviems padeda įsiklausymas į Jo žodį, kuris neretai būna itin nepatogus ir nemalonus mūsų nuodėmingai, kūniškai prigimčiai. Tačiau taip svarbu priimti ir tą „kartų“ žodį, kad gyvenime ragautume saldžius vaisius. Antai buvo metas, kai Jonas Krikštytojas kalbėjo: Angių išperos, kas pamokė jus bėgti nuo besiartinančios Dievo rūstybės?; tačiau taip pat buvo metas, kai Jėzus gailėjosi minių, nes matė, jog jie išsklaidyti lyg avys be piemens; taip pat buvo metas, kai Jis gydė ligonius, maitinio alkstančius... Vis tik buvo dar kitas metas, kai Jėzus priekaištavo minioms, kad jos seka Juo ne dėl amžinojo gyvenimo, o dėl duonos padauginimo ir pan... Kokia komiška ir apverktina būtų situacija, jei „angių išperoms“ Krikštytojas kalbėtų: „Jūs nuostabūs Dievo kūriniai, aš už jus pasimelsiu, o jūs išlikite tuo, kas esate“. Arba, jei Jėzus minioms, sekančioms Jį vien dėl duonos padauginimo tartų: „Kaip džiaugiuosi jumis visais, jūsų tiek daug susirinko – esu sužavėtas, kad jūs tokie išalkę kasdienės duonos – pabandykime šiek tiek pasikalbėti ir apie duoną, nužengusią iš dangaus...“.

Kad mūsų lūpomis nekalbėtų velnias

Būkite blaivūs ir budėkite, sako Petras. Jis žino, ką sako, nes net būdamas labai arti Jėzaus išgyveno velnio gundymą, ir jo lūpomis prabilo šėtonas: „Viešpatie, tau negali taip nutikti“. „Pasitrauk nuo manęs, šėtone“ – pasakė tikrasis Liūtas, Judo Liūtas, Kristus. Petrui, turbūt, iš gėdos bei netikėtumo ausys užkaito. Kristaus apaštalą, sekėją, mokinį, ganytoją staiga „uzurpavo“ velnias, pats šėtonas? Negi taip galėjo nutikti, ir kodėl būtent Petras tapo velnio „taikiniu“? Manau, velnias mielai padiktuotų bažnyčiai ir kiekvienam mūsų tam tikrą kryptį: „Nieko neįžeiskime, nieko neužkliudykime, būkime tik gailestingi ir tik malonūs, būkime tik geri geri kaip pūkeliai ir nieko niekam niekada nepadarykime blogo, nebūkime nei griežti, nei pernelyg konservatyvūs, tiesiog būkim visiems labai geri“. Ir štai tokia užmigusi, apgauta Kristaus nuotaka staiga taptų nuotakos parodija... Pačiam Petrui, jo kūniškai prigimčiai būtų be galo patogu sekti savęs pagailėjusiu Jėzumi – štai kodėl mes linkę atsiduoti „tiesai“, kuri nereikalauja aukos, savęs išsižadėjimo. Jėzus ėjo siauru keliu, kuris vedė Jį ant kryžiaus. Petras norėjo praplatinti šį kelią, atverti Kristui „didesnes pasirinkimo galimybes“.

„Pasitrauk nuo manęs, šėtone, nes kalbi ne tai kas Dievo, o tai, kas žmonių“ – tuoj pats atsakė Jėzus. Viešpatie, kaip Tu taip negailestingai ir Petro, ir žmonių žodį suplakei į vieną „kokteilį“ su paties velnio žodžiais? Kaip Tu taip negailestingai prabilai Petro – būsimo ganytojo – atžvilgiu? Ar reikėjo Petrą šitaip „sumalti“ į miltus?

Tačiau tiesa ta, kad nesvarbu, ar tai būtų Petras, ar Jonas, ar Jokūbas, ar tu, ar aš – Jėzus visuomet kalbės man ir tau tiesą. O bloga žinia yra ta, kad jei velnias kalbėjo Petro lūpomis, neturėkim iliuzijų, kad ir patys neišgyvensime piktojo pagundymų.

Štai kaip apie Petro paslydimą Biblijos komentaruose kalba garsus ankstesnių laikų presbiterionų teologas M. Henris: „Jis (Jėzus) nebandė apmąstyti šio sakinio („Atsitrauk nuo manęs, šėtone!”), tačiau nedelsdamas davė atsakymą gundymui, tuo parodydamas, kokiu piktu Jis jį palaikė. Ką tik, prieš tai Jis pasakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau“, ir buvo giliai paliestas jo (Petro išpažinimo, kad Jėzus yra Mesijas – A.U.) žodžių, o dabar sako: „Pasitrauk nuo manęs, šėtone!“. <...> Netikėtas pagundymas gali greitai gerą žmogų padaryti visiškai nepanašiu į save. Kristus atsakė Petrui taip pat, kaip Jis kadaise atsakė pačiam  velniui Mt 4, 10. <...> (1) Tame ir glūdi velnio klasta, kad jis siunčia pagundas per pačius geriausius ir mums brangiausius žmones, kuriais mes neabejojame, kurie mums nekelia jokių įtarimų. Taip  Adomą jis puolė per Ievą, Jobą – per jo žmoną, ir dabar Kristų – per jo mylimą Petrą. Tai įpareigoja mus nebūti nemokšomis velnio pinklių atžvilgiu, bet pasipriešinti jo klastoms ir jo gyliams, visuomet stovėti sargyboje prieš nuodėmę, kas mus į tai bestumtų. Net gi mūsų draugų gerumas gali būti naudojamas piktam, mūsų pagundymams. (2) Žmonės, kurių dvasinis jautrumas išlavintas, atpažįsta velnio balsą netgi draugų, mokinių, tarnautojų žodžiuose, kurie bando perkalbėti juos įvykdyti savo pašaukimą. Mes turime kreipti dėmesį ne tik į tai, kas kalba, kiek į tai, ką kalba, mums svarbu išmokti atpažinti velnio balsą, kai jis kalba per šventuosius taip pat gerai, kaip ir tuomet, kai jis kalba per mane. Kiekvienas, kuris nukreipia mus nuo gėrio ir nori, kad mes bijotume pernelyg daug atlikti dėl Dievo, kalba velnio liežuviu. (3) Mes turime tiesiai ir teisiai pataisyti savo draugus, jei jie kalba arba elgiasi neteisingai, net jei jie teisinasi geru nusiteikimu mūsų atžvilgiu. Mes neturime sveikinti ir pritarti jų vylingam mandagumui, bet privalome priekaištauti dėl to. Tokius pamokymus reikia priimti kaip gėrį - Ps 141, 5 („Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai. Bet aš meldžiuosi prieš nedorėlių darbus“).  (4) Kas begundytų mus nusidėti, mes turime tvirtai, be jokių svarstymų, tam pasipriešinti. <...> Petras negavo tokio griežto priekaišto už savo Viešpaties išsižadėjimą Jo kentėjimo valandą, kokį gavo už tai, kad bandė atkalbėti Jį nuo kančios prisiėmimo ant Savęs, nors anuo atveju priežastimi buvo gerumo stoka, o šiuo – besaikis gerumas. Žmogus įrodo savo tvirtumą ir įsitikinimą darbais tuomet, kai perkalbėjimą jis vertina kaip suvedžiojimą ir nenori išklausyti nieko, kas prieštarauja jo ketinimams, kaip Rūta: „Neversk manęs tave palikti“.“.

Mūsų stiprybė – gyvenimas tiesoje

Kristus rodė gailestingumą žmonėms, tačiau ne jų nuodėmėms, ne jų kūniškiems polinkiams. Jis niekuomet nepagirdavo mokinių už jų netikėjimą (nepagirs ir mūsų, jei nesekam Juo, jei neaugame tikėjime). Jėzus ne tik mokė, kalbėjosi, dalijosi, bendravo. Kartais Jis bardavo, priekaištaudavo, ir, manau, išgirsti priekaištus iš Jo lūpų nebūdavo labai malonu. Bet buvo būtina!

Ar šiandien mes pajėgūs išgirsti Jo priekaištus?

Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai.(Ps 141, 5)

Įdomiausia tai, kad Viešpaties pamokymai visuomet išlaisvina, prablaivo, pastato ant tiesos pamato. Kai Petro lūpomis kalbėjo velnias, o Kristus jam pasipriešino, buvo išlaisvinti ne tik šio įvykio dalyviai, bet ir jų pasekėjai. Kokius pamokslus pamokslautų Petras, jei tuo metu Kristus būtų jam tik paglostęs galvą ir pasakęs: „Koks tu man geras, Petrai... Ačiū, bičiuli, už supratimą, užuojautą... Jei ne Tu, būčiau kaip kvailys mokėjęs tokią didelę kainą... Dabar galiu būti laisvas. Ačiū, Petrai, dar kartą tau ačiū“.

Ne. Kristus buvo pasiruošęs sumokėti visą kainą. Ir po šio pasipriešinimo Petrui bei šėtonui Jėzus kalbėjo mokiniams apie savęs išsižadėjimą, kryžiaus nešimą bei įspėja, jog žmogui nėra naudos, jei, laimėjęs pasaulį pakenktų savo sielai (Mt 16, 24-28). Kuo daugiau pataikaujame savo kūniškiems polinkiam, tuo labiau pakenkiam savo sielai. Štai čia ir glūdi paradoksas: kūniškam žmogui atrodo, kad išsižadėdamas savęs jis daug ko netenka, kenkia savo gerovei, tuo tarpu yra atvirkščiai.

Kuo seksime – tiesos šaukliais, ar dūzgentojais ausyse?

Ačiū Dievui, kad Kristus yra Tiesa. Nekintama. Ir jokie mūsų virkavimai, dejonės, melai ir veidmainystės šios Tiesos nepakeis. Kristus visuomet išliks Šviesa, neturinčia jokios tamsos. Išliks Tiesa, neturinti jokio melo savy. Ir, svarbiausia, Jame šio pasaulio kunigaikštis, velnias, neturi nieko.

O mumyse?

Tad būkime blaivūs ir budėkime. Neturėkime iliuzijų, kad velnias snaudžia, miega neapsakomai saldžiu žiemos miegu. Ne, velnias dirba, medžioja, riaumoja, slankioja aplinkui. Jis norėtų tave ir mane praryti. (Siūlau per www.ebiblija.lt programą atrasti tas vietas, kurios kalba apie velnią, šėtoną, šio pasaulio kunigaikštį, melo tėvą, panagrinėti jų kontekstą, kad suprastume, jog negyvename iliuzijų pasaulyje, bet realiame, kuriame vyksta dvasinė kova dėl mūsų ir kitų žmonių sielų. Taip pat labai rekomenduočiau pasiskaityti Luiso „Kipšo laiškus“). Piktasis norėtų ir iš Kristaus tarnų padaryti jų parodiją, kai jie tampa tik nenusakomo gerumo nešėjais, humanizmo puoselėtojais, kai viskas galima, nors ne viskas naudinga, bet Dievas taip labai gerbia laisvą valią, kad galime daryti, ką norime, kai labai to norisi... Tokiu būdu atsiranda ir tokie iš pradžių netikėti reiškiniai: gimsta „bažnyčios“, laiminančios homoseksualų santuokas.

Aš primygtinai prašau prieš Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, Jam ir Jo karalystei atėjus: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms. (2 Tim 4, 1-4)

Manau, kad velnio svajonė – pakelti tokius dūzgentojus, kad jie nukreiptų žmonių ausis nuo tiesos, nuo siauro kelio, kuriuo eiti kviečia Kristus. „Žmonės nebepakęs sveiko mokslo“ – kokia baisi diagnozė... Tokie žmonės patys pasikviečia sau mokytojus, kad šie nuramintų jų netyras sąžines, kad jie ir toliau galėtų gyventi taip, kaip jiems patinka. Tuo tarpu Kristaus kūne Dievo žodžio mokytojus pakelia Viešpats, savo numatymu, o ne dėl kažkieno įgeidžių (Ef 4, 11). Jų dėka bažnyčia tampa tiesos ramsčiu ir pamatu, o ne šilta vietele šio pasaulio kunigaikščiui. Ir net jei Jo tarnai slysteli, kaip tai nutiko Petrui, melskimės, kad galiausiai triumfuotų tiesa, kuri netoleruoja jokio melo.

Atsiduokime Kristui

Apsaugok Dieve mus nuo velnio klastų! Apaštalas Paulius sako, kad mums nėra nežinomi velnio kėslai. O mums? O mums ar nėra nežinomi, jei kartais nė patys nežinome, yra gi tas velnias, o gal čia tik iliuzija? Gal Dievo gerumas toks beribis, kad velnias tik rykštelė pagąsdinimui? Ir kam budėti, jei budi Dievas Visagalis, Jo Apvaizda? O jei ir mums svarbu budėti, gal turime bijoti šėtono?

Bijoti nereikia, bet ir užmigti nereikia taip pat. Žmogus, kuris užrakina savo namų duris, negyvena baimėje. Jis tiesiog yra blaivus. Žino, kad yra vagių, kad jie gali užsukti. Taigi, sveikas protas jam liudija: užsirakink. Girtas žmogus gali pamiršti ir duris užsirakinti, ir apskritai, jis net savo namų adresą gali užmiršti – būna, girtus tiesiog gatvėje nurengia, apvagia... Kartais alkoholis visą žmogų praryja, ir šis tiesiog miršta. (Šventajame Rašte apie apsvaigimą nuo vyno neretai kalbama perkeltine prasme – kad apsvaigęs žmogus negabus spręsti teisingai nei apie save, nei apie kitus ir pan. Dėl šios priežasties, manau, apaštalas Petras ir ragina siekti blaivumo, tai yra šviesaus ir sveiko mąstymo).

„Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“, - teigia Petras pridurdamas, kad tokius pačius kentėjimus patiria ir kiti broliai. Jo laiškas skirtas išsklaidytiems, taigi ir persekiojimus patiriantiems broliams Kristuje, Dievo vaikams, kurie, greičiausiai, patiria gundymus grįžti prie seno gyvenimo būdo, atmesti kūno kentėjimą (žr. 1 Pt 4 sk.), kad nereikėtų palikti nuodėmių, išsižadėti savęs.

Tad išeitis viena – atsiduoti Kristui. Tegu kartais aštriam, bet gydančiam, atstatančiam, kompromisų netoleruojančiam Jo žodžiui. Leiskime Jo žodžiui gryninti mūsų sąžines, maitinti mūsų tikėjimą. Leiskime Jo Dvasiai kalbėti mūsų širdims, palenkti jas į klusnumą tiesai. Tiesa, gyvenimas tiesoje – mūsų didžiausias ir svarbiausias ginklas. Velnias nekenčia tiesos. Jėzus sakė: Aš esu Tiesa. Atsidavę Kristui būsime gabūs pasipriešinti velniui tvirtu, nepalaužiamu tikėjimu. Ir, atkreipkime dėmesį, apaštalas nekviečia mus pasyviai gintis nuo velnio, bet jam priešintis!

Budėkime, nebūkime naivūs. Svarbiausia – tarnaukime Kristui. Ir, kaip sako Petras,  visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo. 

Tai, anot D. Boenhofferio, brangios malonės Dievas. Dievas, šaukiantis mus paklusti Jam, nes tik taip galime būti apsaugoti nuo riaumojančių bei siaučiančių liūtų. Tik paklusdami Jo tiesai atpažinsime kaip pats Kristus savo metu: kur Petro – tai yra jau mūsų, klastingai įkvėptų paties velnio žodžiai, o kur Kristaus gyvenimą teikianti tiesa. Amen.

Sąžinė pagal Ananiją ir Sapfyrą: melo kojos trumpos

Apaštalų darbų knygoje aprašoma istorija, kaip viena šeima, pardavusi žemės sklypą, už jį gautus pinigus atnešė prie apaštalų kojų. Matyt, labiau norėdami pasirodyti, nei būti dosniais aukotojais, abudu nusprendė dalį pinigų pasilikti sau, tačiau pameluoti apaštalams, jog tai buvo visa suma. 

Šios istorijos pabaiga itin liūdna bei bauginanti: Ananijas su Sapfyra tiesiog numiršta visų akivaizdoje, kai jų melas apšviečiamas Dievo Dvasios apreiškimu. Kai apaštalas Petras paklausė: Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų? Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui! (Apd 5, 3–5), – Ananijas mirė. Po trijų valandų atėjusią jo žmoną ištiko jos vyro likimas, nes ir ji pamelavo. Tai įvyko tuo metu, kai bažnyčioje niekas savo nuosavybės nelaikė sava, bet visa buvo bendra ir vargšų tarp jų nebuvo.

Turiu pripažinti, kad toks paveikslas (kai visa buvo bendra) šių dienų bažnyčioje man atrodo praktiškai neįmanomas. Nors, regis, taip vadinami „klestėjimo mokytojai“, „klestintys“ kai kuriose protestantiškose bažnyčiose (jei jos iš tikro yra bažnyčios), mėgsta šią Šventojo Rašto vietą, nes ji suteikia pagrindą akių dūmimui: raginti aukoti viską, ką turi, o jei neturi – „parduok, ką turi, ir aukok, o Viešpats atlygins šimteriopai“. Tačiau tuo „atlygiu“ paprastai mėgaujasi tik patys mokytojai, be asmeninių lėktuvų bei prabangos privilegijų negalintys skelbti Evangelijos. Kita vertus, kadaise ir mūsų bažnyčią kiek palietęs šis mokymo vėjas paliko, sakyčiau (bent jau man), ir gerą pėdsaką: buvome raginami iš tikrųjų aukotis ir aukoti, o ne apsimesti, kad aukojame. Duoti tai, kas tikrai brangu. Žvelgti į Viešpaties žodžius, raginančius aukoti ir krautis turtą danguje ne filosofiškai, bet paklusti tiesiogiai „čia ir dabar“, praktiškai. Jeigu ir šiandien daug tokių „klestėjimo mokytojų“ susirenka dosnias aukas savo „tarnystei“, jie, mano galva, atlieka du darbus: pirma, moko tikinčiuosius aukoti dosniai (tiesa, motyvacija bloga – dėl atlygio), antra – krauna sau tikrąjį atpildą, kurį Viešpats, neabejoju, atseikės tokiems aukų susirinkėjams.

Pirmieji apaštalai, be abejo, nebuvo „klestėjimo mokytojai“. Koks gi klestėjimas, kai krikščionys persekiojami bei atiduodami liūtams? Be to, dar Apaštalų darbų pradžioje skaitome, kaip apaštalas Petras taria luošiui: Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok! (Apd 3, 6). Petras tikrai nebuvo turtingas, tačiau pirmoji bažnyčia išties klestėjo: dosnumu, Dievo baime, pasiaukojimu, dievotumu, klusnumu tiesai. Tai, ką bažnyčia aukojo, buvo atiduodama stokojantiems. Ir iš Petro žodžių Ananijui aišku: žmonės nebuvo raginami žūtbūt parduoti savo turtą ir atnešti jį į Dievo namus: Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Taigi Ananijui tereikėjo pripažinti, kad jis atnešė dalį sumos, o ne visą. Be to, jis galėjo iš viso nieko nenešti, ir niekas į jį nebūtų žiūrėjęs kreivai. Tačiau, matyt, Ananijas troško garbės kitų akyse. Žmonės, matydami tikrai dosnius aukotojus, juos gerbė – štai Barnabą, pardavusį sklypą, praminė Paguodos sūnum (Apd 4 sk. pab.). Galbūt Ananijas svajojo tapti apaštalų Paguodos broliu?

Kai dėl nesąžiningumo netenkama pašaukimo

Apaštalas Paulius rašo, kad bažnyčia yra tiesos ramstis ir pamatas, o mūsų sąžinė – tikėjimo laivo palydovas. Praradus sąžinę, laivas dūžta. Jame neišvengiamai atsiranda skylės, gramzdinančios jį žemyn. Štai ko turime saugotis, būdami tikinčiaisiais, – nesąžiningumo. Meluodami, pristatydami save geresniais negu esame, stojame Šventosios Dvasios akivaizdon. „Iš Dievo nepasišaipysi“ – sakoma Šventajame Rašte. O vienoje patarlėje teigiama: Melagių nekenčia Viešpats, bet Jis mėgsta tuos, kurie elgiasi sąžiningai (Pat 12, 22). Kaip stipriai pasakyta! Elgdamiesi sąžiningai galime nukentėti prieš žmones, bet ne prieš Dievą – štai kur paradoksas. Pavyzdžiui, vagis, prisipažinęs, jog vogė pinigus, bus nuteistas, tačiau Dievo akivaizdoje jis atsistos kur kas švaresnis, nei tas, kuris gudriai slepia savo godumą ir vis vagia. 

Norisi prisiminti dar vieną veikėją iš Senojo Testamento – Gehazį, kuris patarnavo pranašui Eliziejui. Kai siras Naamanas buvo stebuklingai išgydytas nuo raupsų, norėjo atsilyginti Eliziejui, bet šis atsisakė dovanų. Tačiau Gehazis neišlaikė – slapta nuo Eliziejaus pasivijo Naamaną ir priėmė iš jo dovanas bei paslėpė jas savo namuose. Dievo Dvasia parodė Eliziejui, kas įvyko, ir Gehazis sulaukė skaudaus nuosprendžio: neteko tarnystės bei pašaukimo, o kaip atlygį gavo Naamano raupsus... (žr. 2 Kar 5 sk.)

Gali kilti klausimų: gal Eliziejus nelabai mylėjo Gehazį, kuris jam, regis, taip ištikimai tarnavo? O gal Dievas nemylėjo Gehazio, kad šis susilaukė tokio nuosprendžio? Galbūt ir Petras Ananijui su Sapfyra parodė nemeilę, apšviesdamas jų melą? Sakyčiau, apie meilę-„nemeilę“ be galo taikliai yra parašęs Justinas Marcinkevičius, tarytum paaiškindamas Viešpaties žodžius, jog Jis drausmina tuos, kuriuos myli...

Nubaudei, Viešpatie, mano savimeilę
ir mano tuštybę leidai sutrypti.
Suprantu, jog šitaip Tu gelbsti mane,
kaip sodininkas gelbsti medį,
nukirsdamas nudžiūvusias jo šakas.
Su nuolankumu priimu Tavo bausmę,
nes juk taip Tu duodi ženklą,
kad matai mane ir myli.
(Just. Marcinkevičius, „Biblijos motyvas“)

Prisipažinsiu, mąstant apie tokius atvejus kyla klausimas: kas gi čia tokio, jei žmogus kiek suklysta, jei ne visai atsakingai elgiasi su pinigais? Gal vieną kartą atsisakė dovanos, o kitą, na, tik kokį vieną ar du kartus, kaip Gehazis, pasiėmė, kas jam nepriklausė... O gal tiesiog jautėsi itin vertas dosnių žmonių aukų, kaip išskirtinis Dievo tarnas? Deja, nuostata „kas gi čia tokio“ liudija Dievo baimės stoką. Regis, gehaziai šiandien drąsiai bei oriai vaikštinėja  Kristaus kūne, netgi jame tarnauja, renka aukas ir jas taip pat oriai išleidžia savo poreikiams. Apmaudu. Tačiau ne mažiau apmaudu ir dėl to, kad kiekviename iš mūsų gyvena Gehazis, ir, jei leisime, jis tikrai pasiims tai, kas ne jo.

„Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai. Visa tai girdėjo mėgstantys pinigus fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus. O Jis jiems pasakė: „Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru“ (Lk 16, 13–15).

Šie Viešpaties žodžiai nuskambėjo tiems, kurie turėjo puoselėti Dievo įsakymus, tačiau vietoj to puoselėjo meilę pinigams. „Maitino“ savo egoizmą, matė tik savo poreikius, laikė save išskirtiniais, o kitus niekino. Tuo tarpu ankstyvoji bažnyčia, pasižymėjusi dievobaimingumu, pirmiausiai aprūpindavo stokojančius.

Padalytas gyvenimas

Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? 

Šis apaštalo Petro klausimas Ananijui mane verčia susimąstyti dar ir apie tai, kad visas mūsų gyvenimas yra mūsų žinioje. Dievas leidžia mums rinktis, kaip mes elgsimės savo gyvenime. Tai, kas yra mūsų, gali būti tik mūsų, bet taip pat tai gali būti atiduota į Dievo rankas bei patikėta ir broliams Kristuje – būtent bažnyčioje dažną kartą mus „peršviečia“ tarytum rentgenu, „nuskenuojamos“ mūsų vertybės, prioritetai. Kiek šiandien vadovaujuosi Dievo žodžiu? Ar priimu tik tai, kas man naudinga bei malonu, ir gyvenu taip, kaip noriu? Mes, kaip ir Ananijas su Sapfyra, galime įsigudrinti dalį gyvenimo pasilikti sau – padalyti savo gyvenimą tarsi į dvi dalis: geriau atrodančią, fasadinę, pusę „vestis“ bažnyčion ir pasirodyti, koks esu neblogas, o kitą dalį, nuodėmingąją, kruopščiai slėpti, vis labiau tenkinti nuodėmingas aistras ir kitiems patarti, kad darytų tą patį.
Apmaudu ir dėl to, kad ta šeima, sumaniusi įgyti palankumą žmonių akyse nesąžiningu būdu, buvo „vieninga“. Sapfyra, mirus Ananijui (nors ji dar to nežinojo), turėjo progą atgailauti ir prisipažinti, jog melavo. Gal, jeigu ji būtų sužinojusi, kad jos vyras mirė, būtų prisipažinusi? Gal ir mes elgtumėmės kitaip, jei žinotume, jog už tam tikras nuodėmes keliausime tiesiai į pragarą, net jei ir turėjome Jėzų kaip „bilietą į dangų“? Regis, yra dalykų, kurie šį „bilietą“ padaro negaliojančiu. Galbūt tai mūsų širdies kietumas, užsispyrimas gyventi ir elgtis taip, kaip patinka man, o ne Dievui?

Būti sąžiningu nereiškia būti nenuodėmingu. Apaštalas Jonas liudija, kad mes visi nusidedame. Deja, tai tiesa. Tačiau nusidėję galime rinktis – slėpti savo nuodėmę, jos nepripažinti, o gal net vertinti ją kaip normą, kaip nenuodėmę; arba atgailauti ir prašyti Dievo malonės, kad daugiau nenusidėtume. Ananijas su Sapfyra norėjo meluodami pelnytis gerą reputaciją bažnyčios akyse. Manau, kad būtent tai juos ir pražudė – ne godumas, bet pastangos jį nuslėpti, pridengti, pasipelnyti iš bažnyčios aukų ir netgi pasirodyti, kad jie kur kas dosnesni už kitus. 

Taigi, jei jaučiame, kad esame drungni, tai ir pripažinkime pirmiausiai sau, kad esame drungni, kad  pametėme uolumą dėl Viešpaties. Jei žinome, kad apsimelavome, tai ir pripažinkime, kad bijojome pasakyti tiesą. Jei suvokiame, kad veidmainiavome, nes norėjome išsaugoti gerą vardą kitų akyse, prisipažinkime. (Juk slepiamai tiesai išaiškėjus, reputacija nukentės dvigubai!) Galų gale, jei žinome, kad kritome į nuodėmę, taip ir prisipažinkime, o ne kurkime pasakas apie tai, kad Dievas laimina malonumų ieškotojus ir t. t. Būti sąžiningu – tai pripažinti savo silpnumus bei polinkį į nuodėmę. Mes visi esame gundomi, bet kuris iš mūsų gali pulti į nuodėmės liūną. Tačiau vieni, kritę į jį, atgailauja Dievo akivaizdoje, o kiti, kaip tas nuogas karalius iš pasakos, apsimeta, kad nieko nenutiko.

Petras ar Gehazis?

Netikėta Ananijo ir Sapfyros mirtis skatina susimąstyt ir dar vienu aspektu: dauguma stebuklų, aprašytų Apaštalų darbuose, vyksta ir šiomis dienomis. Ne tik išgydymo, bet ir mirusiųjų prisikėlimo stebuklai įmanomi – teko matyti filmuotą medžiagą ir apie tokius. (tiesa, daugiau tose šalyse, kuriose krikščionys persekiojami). Tačiau neteko girdėti, kad kas numirtų dėl savo nuodėmių, o ypač dėl finansinių. Įdomu kodėl: ar tokių nusidėjėlių, nesąžiningai besielgiančių su pinigais Dievo namuose, nebėra? O gal nebėra tų apaštalų Petrų, kuriems tiesiai paklausus, Dievo Dvasios artumas būtų toks stiprus, jog pamelavusieji kristų negyvi? O gal vietoj petrų kai kurias bažnyčias gano gehaziai – tarnai, turėję, bet pametę Dievo pašaukimą dėl finansinių nuodėmių? O gal daugelis bažnyčių jau nebėra bažnyčios, tik jas imituojančios institucijos? Ne, netrokštu tokių mirčių – apsaugok Dieve. Tačiau svarstau, ar šių dienų Bažnyčia nestokoja Dievo baimės, kuri sulaiko mus nuo pikto? O gal daugelis tarnautojų krenta būtent todėl, kad neišlaiko jiems duotų „finansinių egzaminų“, leisdami sau pernelyg daug? Beje, negi be reikalo apaštalo Petro laiške skamba paraginimas ganytojams ganyti jiems Dievo patikėtą kaimenę ne dėl pelno? 

Po Ananijos ir Sapfyros mirties, kaip rašoma Apaštalų darbuose, bažnyčioje vyko daugybė stebuklų ir ženklų. Žmonės pagydavo, daugelis įtikėdavo. Tačiau lengvabūdiškai niekas nedrįso prisidėti prie apaštalų: Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė (Apd 5, 13).

Gerbkime ir mes Dievo žodį, kuris ne tik „glosto bei užklosto“, bet ir griežtai įspėja: jei dėl savo nuodėmių neatgailausime – nepasieksime sielos išganymo, bet pražūsime.

Siūlau testą "Koks esu krikščionis". Pasitikrinkime Naujiesiems atėjus, kokie (ne)norėtume būti :)

Įvairiuose žurnaluose skelbiami testai siūlo išsiaiškinti temperamentą, charakterio ypatumus, polinkius ir pan. Kviečiu tikinčiuosius pažvelgti į save tarsi veidrodyje ir pasvarstyti: „Koks esu krikščionis?“. Tiesa, atsakydami į kiekvieną klausimą, nepamirškite ir šypsenos, tačiau, jei šypsotis nesinorės... tai irgi geras ženklas :))))

1. Šventąjį Raštą dėmesingai skaitote: 
A) Kartą per dieną;
B) Kartą per savaitę;
C) Kartą per dvi savaites;
D) Neskaitau;
E) Ir neskaitysiu;
F) Kita.

2. Meldžiatės: 
A) Rytais;
B) Vakarais;
C) Rytais ir vakarais;
D) Tik kai įvyksta arba gresia nelaimė, susiduriate su sunkumais ir pan.;
E) Nesimeldžiate;
F) Nesimeldžiate, bet prašote, kad kiti už jus melstųsi;
G) Kita.

3. Jeigu meldžiatės, tai darote:
A) Tyliai, pašnibždomis;
B) Garsiai, net rėkiate;
C) Priklauso nuo poreikio, dėl kurio meldžiatės;
D) Kuo garsiau, jei esate bažnyčioje ar kitur tarp tikinčiųjų;
E) Kuo tyliau, jei esate bažnyčioje ar kitur tarp tikinčiųjų;
F) Kita.

4. Maldos metu:
A) Visuomet dėkojate Dievui;
B) Retsykiais dėkojate, bet dažniau meldžiatės dėl savo poreikių;
C) B variantas be pirmos dalies;
D) Skundžiatės Dievui, kad tikrų krikščionių šiandien mažai;
E) D variantas, bet skundžiatės dėl kitko;
F) A variantas bei įvairios maldos ir už kitų poreikius;
G) Kita.

5. Lankote bažnyčią:
a) Kiekvieną sekmadienį;
b) Dažniau nei kartą per savaitę;
c) Kartas nuo karto, priklausomai nuo oro ir noro;
d) Kartas nuo karto, priklausomai nuo to, kas tarnauja, pamokslauja;
e) Kartas nuo karto, priklausomai nuo to, kas paveža iki bažnyčios;
f) Kita.

6. Kai iškyla konfliktinės situacijos su tikinčiaisiais:
a) Viską pavedu į Dievo rankas;
b) Viską pavedu į Dievo rankas, bet taip pat aptarinėju tokias situacijas su kitais, stengiuosi viską tiksliai perpasakoti, parodyti kaip buvo, paaiškinti, kaip nebuvo, patikslinti, kada buvo ir kodėl, paanalizuoti, dėl ko buvo ir ar turėjo būti, ir visa tai darau su visais, kuriuos susitinku;
c) B variantas be pirmos dalies;
d) Dažniausiai įsižeidžiu;
e) Mane nervina tikintieji, kurie įvelia mane į konfliktines situacijas;
f) Kita;
g) Kita (dar kartą, jei konfliktinių situacijų ypač daug);
h) Kita (ir dar kartą...).

7. Tarnystės Dievui atsakomybes ir naštas prisiimate, jeigu:
A) Jaučiate tam norą, bei girdite, jog vienoje ar kitoje srityje reikia pagalbos;
B) A variantas be pirmos dalies;
C) Jus asmeniškai kviečia ganytojas, labai jus skatindamas ir girdamas;
D) Jums pasiūlo atlygį;
E) Jaučiate itin didelę savo kompetenciją;
F) Jaučiate tokią didelę savo kompetenciją, kad atsakomybes prisiimate tik tuo atveju, jei tai vadovo pozicija;
G) Kita.

8. Tarnystės naštas nešate ištikimai, jeigu:
A) Suprantate, jog jus pašaukė Dievas;
B) Norite kitiems kažką įrodyti;
C) Labai norite kitiems įrodyti, kad jus pašaukė Dievas (manote, kad reikia įrodinėti tai nuolat);
D) Jus nuolat pagiria;
E) Jums itin gerai moka;
F) Turite daug laisvo laiko;
G) Kita.

9. Aukojate pinigines aukas bažnyčioje, jeigu:
A) Tiesiog aukojate, nes tikite, jog tai svarbu;
B) Jus asmeniškai paskatina;
C) Jūsų vardą įrašo viešai garbės lentoje tarp dosnių aukotojų;
D) Turite noro ir atliekamų pinigų;
E) Kita.

10. Jei turite šeimą ir vaikų: 
A) Stengiatės patarnauti sutuoktiniui bei vaikams nemurmėdamas;
B) A variantas, bet murmate;
C) Jeigu vaikų daug ir jie maži, stengiatės kuo rečiau būti namuose;
D) Kita;
E) Ir dar kartą kita.

11. Jūsų santykiai su sutuoktiniu:
A) Retsykiais iškyla konfliktinių situacijų, bet mes mylime vienas kitą, mano sutuoktinis yra Dievo dovana;
B) A variantas, bet dovana sutuoktiniui esu aš;
C) Vienas kitam esame tikra dovana, tik žodis „dovana“ - kabutėse;
D) Man labai svarbu, kad mano sutuoktinis gyventų ir elgtųsi pagal Šventąjį Raštą;
E) Man labai svarbu, kad pirmiausiai aš elgčiaus pagal Šventąjį Raštą;
F) Man niekas nesvarbu, kad tik būtų ramybė namuose;
G) Kita.

12. Jei ateinate į svečius:
A) Stengiatės neužsibūti;
B) Stengiatės užsibūti;
C) B variantas, jei gardžiai ir dosniai vaišina;
D) B variantas, jei sklandžiai einasi pokalbiai apie kitus žmones, jų charakterio ypatybes, elgesį ir pan.;
E) Kita.


Testo rezultatai.
Dabar susumuokite labiau teigiamus atsakymus ir labiau neigiamus. 
Dabar pasitikrinkite, ar tai, kas jums atrodo teigiama/neigiama, iš tikro yra teigiama/neigiama :) 
Išvadas pasidarykite patys :)

Apnuoginančios Kalėdos

„Man per Kalėdas būna truputį liūdna,“ - anądien prisipažino bičiulė. 

Nebuvo sunku suprasti, kodėl, bet paklausiau... Paklausiau todėl, kad iš patirties žinau to liūdesiuko skonį, nors gal jau ir primiršau... Jis toks... Na, lyg nekviestas svečias, įsėlina ir tupi tavo kambary it kokia paukštė, ir dar tyliai peri visokias mintis.  Praveri visus langus, atitrauki užuolaidas, sakai: „Nagi, šiūūū! Skrisk gi pagaliau. Žiūrėk, ten tavo laisvė, dangus...“  O sparnuotoji būtybė it kokia vištytė žvelgia į tave, lyg nieko nesuprastų, nemokėtų ir nenorėtų skraidyt. Liūdesys lieka.

Kalėdos apnuogina. Toji liūdesio paukštė ne šiaip randa plyšį į mūsų namus. 

Kalėdų laukimas atveria mūsų skurdą - vienų daugiau dvasinį, kitų materialų. Vieni nelaukia tų dvylikos patiekalų Kalėdų išvakarėse, nes žino, jog jų tiek nebus, kiti nelaukia, nes žino - nebus kam tų patiekalų ragauti, treti nelaukia, nes taip pat supranta, kad prie to ypatingo stalo pernelyg stipriai jausis nemeilės kvapas... 

Taip ir stypsom daugelis, kaip tie medžiai be lapų. Tokie apnuoginti, lyg ne vietoje užaugę, lyg ne gyvenimui, o mirčiai skirti. 

Spoksau į medžius. Kaip jie išgyvena tą šiurpų rudenį bei žiemą savo gyvenime? Bet medžiai lyg kareiviai stovi išsirikiavę ir nė šnipšt. Lapų nėra, taigi, tarsi ne pagal paskirtį kiurkso, vaizdą gadina. Jokios iš jų naudos, sakytum. Kaip dažnai ir iš manęs. Kodėl esu visiškas nulis arba daugybė nulių be jokio skaičiaus priešakyje? Kodėl turiu stovėti toks apnuogintas ir liūdnas savo vienatvėje? Bėgsiu, antai, geriau į blizgučcentrį, prisipirksiu visko, ir bus valio! Bet... ne man tas visas žaidimas, jau bandžiau, - vėl ir vėl, kad mane kur, apsinuoginau... 

Akimirksniu suvokiu - man reikia šio liūdesio. To apsinuoginimo meto, kai stypsau kaip tie medžiai be lapų ir niekuo negaliu nei pasigirti, nei, rodos, pasidžiaugti. Bet... ša...  Anądien medžiai išmokė mane ne kareiviško klusnumo, o tiesiog dieviško romumo - nebijoti pasirodyti be lapų, gyventi niekuo neprisidengus. Pasirodyti negražiai, stokojančiai, vienišai, ligotai, liūdnai. Būti nuliu, nes... mano skaičius priekyje yra Jis.

Visiškai apnuoginta žvelgiu į Prakartėlę ir matau nė savo lovelės neturintį Jėzų. Tokį mažą, bejėgį, besidžiaugiantį pirmąja savo gyvenimo diena. Jo šeimos skurdas apnuogintas visam pasauliui, tačiau angelų kareivija aplanko ir nušviečia žemę bei budinčius piemenėlius. Šie irgi apnuoginti - juk jie viso labo - piemenėliai, gyvenime netapę „kažkuo daugiau“. 

Stoviu tokia belapė, o širdy taip šviesu. Tik apnuoginta kaip niekad gerai, regis, suvokiau tikrąjį Kalėdų slėpinį. Tas nuogumas, liūdesys daug metų atkakliai stūmė mane į kampą (o gal Prakartėlės vidun?), kad suprasčiau, kad išsilaisvinčiau nuo netikrų Kalėdų ir atrasčiau tikrąsias, kur nuogumas turi vertę, nes visi apnuogintieji aprengiami Jo šlovės rūbais.

Ačiū, Viešpatie, už apnuogintas Kalėdas, už šią neįkainojamą patirtį. Tu esi mano Dievas, paguodos Dievas, neužmirštantis nė vieno. Atvedęs į puotos namus, Tu neleidi užmiršti to meto, kai nulis buvo tik nulis, be skaičiaus, medžiai buvo be lapų... Neleidi užmiršti tos apnuogintos realybės, kurioje sutikau Tave ir mačiau tik Tave, kad visuomet žinočiau, jog Tu - visų svarbiausias.
...
Žiū! Medžius papuoš(ė) sniegas - toji balta viltis iš dangaus. Jis ištirps, kaip kasdien tirpsta mano viltis, delnuose palikdama vien prisiminimus... apie ateitį. Vėl ir vėl baltos pranašystės kris iš dangaus, jos vėl ir vėl paguos nuogus medžius ir, kad ir kaip keista, juos sušildys. 

Gauti teisingai arba kodėl reikalinga atgaila

Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių piktžodžiavo Jam: „Jei Tu esi Kristus, išgelbėk save ir mus! Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, pats būdamas taip pat nuteistas! Mudu teisingai gavome, ko verti mūsų darbai, o šitas nieko blogo nepadarė“. Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“.  Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 39-43).

Advento laikotarpiu esame kviečiami permąstyti savo kelius... Daugelis mename ir Jono Krikštytojo kvietimą atgailai. Tai nebuvo kvietimas tik sukalbėti teisingą maldą, bet aiškus raginimas keisti savo kelius, pasirinkimus, vertybes. Ir nors evangelijose skaitome, kaip minios ėjo pas Joną atgailos krikštui, Jono Krikštytojo tarnavimas įkvėpė ne visus. Vienas toks asmuo, kurį kvietimas atgailai piktino, turėjo nemenką įtaką Izraeliui, gyveno rūmuose, o kad „nebūtų liūdna“ - neteisėtai apsigyveno su brolio žmona. Jonas Krikštytojas, prieštaraudamas šiai sąjungai nukentėjo - jam buvo nukirsta galva. Po šio įvykio Viešpats Jėzus pasitraukė į vienumą. Ir Jis turės kentėti už visų nuodėmes, teisus už neteisiuosius.  

Kai Jėzus nukryžiuojamas, šalia Jo nukryžiuojami du nusikaltėliai. Nesunku suprasti, kad šie du žmonės priėjo, kaip sakome, „liepto galą“. Kaip jie elgėsi tame „gale“? Skirtingai. Vienas suprato, kad šitaip triumfavo teisingumas, o kitas - akivaizdu - savo kaltės nepripažino. Galbūt ir suvokė, kad teisingumas reikalavo tokios baigties, kokia jį ištiko, tačiau, pasirinkęs piktžodžiauti Kristui, vadovavosi jau „kita evangelija“. Tai yra patogia sau „evangelija“, kai tai, ko norisi, galima. Sakykim, tai „įkvepia naujiems polėkiams“ ir panašiai, kaip vagį gali įkvėpti gardus kąsnelis - pavogti pinigai - naujiems pirkiniams.

„Blogojo“ nusikaltėlio elgesys liudija, kad neatgailaujanti širdis tampa pikta ir peržengia ribas. Kaip šis nusikaltėlis piktžodžiavo Jėzui, taip neatgailaujantis tikintysis gali imti piktžodžiauti broliams Kristuje, kurie ragina susilaikyti nuo kūniškų darbų. Tiesa ta, kad žmogus praranda Dievo baimę: Ir Dievo tu nebijai... Atkreipkime dėmesį, kad vienu metu nusikaltėliai kalbasi tarpusavyje, ir ne Jėzus pamoko piktžodžiavusį, bet kitas nusikaltėlis. Taip ir mūsų gyvenime Dievo pirštas dažnai pasiekia mus būtent per kitus tikinčiuosius - net jei jie netobuli, kaip ir mes.

Tačiau išdidi širdis nepriima brolių patarimų ar sudrausminimų. Ji sako: „Kas tu toks, kad mane mokai? Pažiūrėk į savo nuodėmes“. Tuo tarpu nuolanki širdis įsiklauso, „nesikapsto“ po brolio nuodėmes, bet permąsto, ar pastabos teisingos. Galų gale, ar gali atgailos būti per daug, jei tai tikra atgaila, o ne pasirodymas kitiems? 

Sudrausmindamas „blogąjį“, „gerasis“ nusikaltėlis išties parodo savo širdies nuostatą. Abu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, - skamba jo lūpose. Jis sudrausmina ne tik kitą, bet ir save patį. Nes širdis sudužusi. Pripažįstama, jog pasielgta neteisiai, ir šis žmonių teismas yra teisingai gautas atpildas už darbus. Menu, atrodo, Liuterio žodžius, jog mes linkę kitus teisti pagal darbus, o save - pagal intencijas. Išties galvodami apie savo poelgius, dažnai esame linkę save pateisinti... Tačiau tiesa ta, jog Viešpats mus teis ne pagal mūsų žodžius, o pagal poelgius. Jis žiūrės, ko verti mūsų darbai. Apaštalas Paulius, sakydamas, jog Viešpats kiekvienam atmokės pagal darbus, primena, kad nebus žiūrima asmens(Kol 3, 23-25). Asmuo gali būti ir žinomas, ir įtakingas, tačiau Teismo dieną tai nepadarys įspūdžio Dievui. Atvirkščiai, Raštas liudija, jog kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta.

Taigi, nesvarbu, kas mes esame - vadovai ar pavaldiniai, vyrai ar moterys, tėvai ar vaikai, - kiekvienam Viešpats atmokės pagal darbus, ne pagal žodžius. 

Nors štai, paradoksas - „gerasis“ nusikaltėlis gauna Viešpaties pažadą, jog dar šiandien bus rojuje su Kristumi. Paradoksalu tai, kad jo darbai nebuvo verti tokios malonės, ir tik žodžiai liudijo, kad širdis pasikeitė. Tačiau tie žodžiai turėjo svorį - Viešpats matė, jog tai ne spektaklis, o iš tiesų atgailaujanti širdis, pripažįstanti teisingumo ranką. Iki laiko žmonės gali ir neatskirti, kur vyksta spektaklis, o kur - tikrovė, tačiau yra Tas, kuris viską mato. Gali nutikti ir taip, jog vienas su „mažesnėmis“ nuodėmėmis iki rojaus nebenueis, o kitas, „pasiekęs dugną“, bet atgailavęs, įeis pro jam plačiai atvertus Dangaus Karalystės vartus. 

Šiandien, galvodama apie savo nuodėmes, suprantu, kad ne tik Viešpats, bet ir žmonės gali laikyti mane neverta tam tikrų Dievo malonių. Ir suprantu tokius žmones. Suprasiu, jei ir Dievas „parašys man didelį minusą“, kai melsiu Jo malonių dar šioje žemėje ar Aną dieną. Tikrai noriu būti kaip tas žmogus, sąžiningai pasakęs: „Gavome teisingai...“ Nes Dievo teisingumas tobulas. Jis vienam uždaro Dangaus Karalystės vartus, o kitam - plačiai juos atveria, kviesdamas įeiti. Jis sprendžia, kam uždaryti, o kam atverti. Tačiau būtent mūsų širdies nuostata gali nulemti Viešpaties sprendimą.

Raštas liudija, kad teisingumas yra Jo sosto pamatas, o gailestingumas ateina ten, kur teisingumas pripažįstamas, o ne atmetamas, ten, kur sudužusi širdis sako:Dieve, nesu vertas Tavo malonių... Tuo tarpu Neatgailaujančiam jis kardą galanda... - liudija psalmininkas (Ps 7). 

Kokia tragedija - abu nukryžiuotieji turėjo tą pačią, unikalią galimybę dar atgailauti, bet tik vienas ja pasinaudojo. Kaip ir mes, gyvendami šioje žemėje, dar turime galimybę atgailai ir pasikeitimui. 
-
Ką apie mus liudija mūsų artimieji? Galbūt jų pastabos yra Gerojo Ganytojo balsas? Ar leisime Viešpačiui pasakyti tai, kas mums... nepatiks? O gal laukiame savo atžvilgiu vien saldžiažodžiavimų? Neapsigaukime, dažnai būtent broliški patarimai bei pamokymai gali apsaugoti mus nuo amžinos pražūties. Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, - težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš jo klystkelio, išgelbės sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių (Jok 5, 19-20).

Tik jei nuoširdžiai pripažįstame savo nuodėmes bei dėl jų gailimės, galime tikėtis vieną dieną būti rojuje su Kristumi. Nuoširdi atgaila, regis, įmanoma net ir paskutinę akimirką. 

Tačiau šių dviejų nusikaltėlių istorija taip pat byloja: rojuje bus ne visi, kurie vienaip ar kitaip buvo šalia Kristaus.  

Batų pora, kurių norėčiau Kalėdoms

Kartais atrodo, kad su kiekvienais metais kažkaip vis kitaip laukiu šios didelę dievišką paguodą pranašaujančios ir liudijančios šventės... Ir kiekvieną kartą galvoju apie susitikimą su Kristumi. 

Koks jis bus šiemet? Turiu prisipažinti, kad niekaip negaliu priprasti prie „kūdikio Jėzaus“. Mano akyse Jėzus iškyla didis, pašlovintas, prikeltas iš numirusių, vaikštantis tarp mūsų, išklausantis mūsų maldas, plaunantis mums kojas, užtariantis mus, tylintis ir kalbantis mums. Kartais galvoju: kodėl Kristus taip dažnai tyli žvelgdamas į mus? Ar Jo meilė ir rūpinimasis mumis tokie dideli, kad Jam pritrūksta žodžių žvelgiant į mus? Tikriausiai, mūsų nuodėmės tiek mus apkurtina, kad mes negabūs Jo girdėti... Kaip vaikai galim pykti, kodėl tėvelis nepaaiškina, iš kur atsiranda snaigės, arba kodėl negalime turėti to ar ano, bet tėvai paprastai žino, kada vaikai pasiruošę klausytis, o kada klausia ko nors iš pasiutimo, noro įrodyti savo tiesą ir elgtis taip, kaip jiems norisi.

Kad ir kaip būtų, šiandien galvoju apie tai, kas man trukdo būti su Kristumi... Ne, tikrai ne mano vaikai. Neseniai perskaičiau liudijimą, kaip viena jauna stačiatikė moteris vis bėgdavo į bažnyčią melstis už savo vyrą, kurį išsiuntė kariauti į Čečėniją... Kai jos kūdikis užmigdavo, ji kritusi ant kelių nuolat lenkdavosi Dievui, kaip mokėjo „laikėsi įsikibus į Dievą“, prašydama saugoti jos vyrą.  Bažnyčioje užtrukdavo tiek, kiek leisdavo krūtimi maitinimas kūdikis, – ne mažiau. O jos vyras tuo metu patyrė stebuklų, šalia buvę kariai net ėmė stengtis laikytis arčiau jo, nes aiškiai matė - kulkos jo nepaliečia, kažkaip stebuklingai nekliudo. Ir vos jis pasitraukia iš vienos ar kitos vietos, tuoj ten bombos, kulkos, žuvusieji... O jam – nieko. Ar gi ne stebuklas?

Ne dėl stebuklo noriu būti su Kristumi. Tiesiog šis liudijimas parodė, kaip ta moteris turėjo jėgų daug melstis. Ji nuolat gyveno maldoje. Kaip žinome, kūdikius auginančios mamos dažniau gali vaikščioti apsnūdusios, o ne besimeldžiančios... Kartą mano vyras juokavo, kad kalbuosi su anuo pasauliu, nes tikrai, ir pati tąkart jaučiau, kaip nieko nebesuvokiu dėl miego trūkumo. Taigi mano mieli vaikai, rodos, išsunkia visas jėgas. Bet ar tikrai? Ar jie gali trukdyti man būti su Jėzumi, jei Jis sakė, kad štai tokių, kaip tie mažiai, yra Dievo Karalystė? Ar nuovargis gali trukdyti būti su Viešpačiu? Ir taip, ir ne. Nuovargis, kur kas didesnis, ateina tuomet, kai mes nebūname su Juo... Net neabejoju, kad daugybė problemų mūsų gyvenime atsiranda todėl, kad nepasišvenčiam Jam. Kad mes vis dar ieškom savo gyvenimo, savo kelių, savo naudos. Tuomet kaip tas avinas brūzgyne (žr. Pr.kn. 22, 13) įsipainiojam savo problemose – gerai, jei atsiranda Dievo pašauktas Abraomas, kuriam įsakyta atrasti aviną aukai, ir jis randa tą įklimpusį gyvulį, ir ištraukia jį iš ten, kad... paskerstų ir paaukotų Dievui. Dažną kartą būtent taip Dievo žodis, žodis iš Jo lūpų traukia mus kaip kokius paskenduolius iš vandens... Traukia kitokiam gyvenimui, kur vaikštoma šviesoje, tiesoje, Dievo artume... Ištraukia ne tam, kad tiesiog būtume ištraukti, bet kad gyventume dėl Jo.

Gal vienuolystė gelbsti nuo šio pasaulio pagundų? Skaitydama Tomo Kempiečio mintis suvokiu, kad ir vienuoliai susidurdavo su labai didelėm pagundom – mat kurgi pabėgsi nuo savęs, nuo savo nuodėmingos prigimties? Ir čia galėtum visiškai nusivilti, jei ne Jėzus. Jis nuolat mus kviečia, lyg sakytų: „Bėk pas Mane“. Tuomet klausiu: „Viešpatie, o ką reiškia bėgti pas Tave?“ Ir menu kunigą H. Šulcą, kuris šiandien tarnauja Afrikos vaikams, visiškai paaukojęs jiems savo gyvenimą... Man atrodo, tarnystė jo pašonėje tuoj išgydytų daugelį mūsų, taip įpratusių suktis savo sultyse, kai bandome vienom nuodėmėm išspręsti kitas... Misionierystė kai kam gali tapti tiltu į savo sielos išganymą - bet, deja, turiu pripažinti savo sielos skurdą, kad kažin ar galėčiau taip pasielgti - išvykti kur nors šitaip, kad patarnaučiau.

Na, gal guodžia Viešpaties žodžiai: „Žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui.“ Jei Jis pašauks, galbūt suteiks jėgų pasišvęsti? Šiandien, tiesa, misionierystė vyksta mano namuose, sukantis nesibaigiančiuose buities verpetuose. Ir esu be galo dėkinga Dievui už viską – savo vyrą, nuostabius vaikus. Be Jo malonės nebūtų nieko. Suvirpėjo širdis, kai išgirdau apie vieną moterį, atsiliepimą apie ją, jog ji buvo nepaprastai darbšti bei pareiginga darbe, o su savo vyru niekada (!) nebuvo susipykusi... Ar jos vyras buvo tobulas? Manau, ji tiesiog buvo, kaip kad mes sakome, šventas žmogus.

Blogiausia, o gal, tiksliau, pavojingiausia, kai būti su Kristumi trukdo ne nuodėmės, o iš pažiūros, visai pozityvūs dalykai, darbai. Nes tuomet yra pavojus save įtikinti, kad viskas man tikrai gerai, Jėzumi juk tikiu. Morta negalvojo, kad jos puodai yra ne tai, ko reikia, nes jai, matyt, pakako žinoti, jog Jėzus jos namuose... Juk puodai žvangėjo „dėl Jėzaus“. Kaip ir mes dažnai galvojame: taip, aš juk tikintis, Jėzus mano širdyje. Bet Jėzus – ne kryželis ir ne amuletas, kurį pasikabinęs ant kaklo gali būti ramus. Šiandien mane tikrai gąsdina mintis, jog galiu prarasti savo išgelbėjimą (tiesa, žinia apie pragarą tokia, rodos, būtų neparanki Kalėdoms... Skambėtų lyg koks išsigalvojimas).

Taip, jei nebūsiu atidi Viešpaties balsui, kuris skatina mane pirmiausia būti su Juo, išpažinti savo nuodėmes ir keistis (būtent pastarasis dalykas yra svarbus, nes mes taip pratę užsiliūliuoti religinėse teorijose be praktikos), aš galiu prarasti išgelbėjimą. Taip, Kristus atpirko mus iš visų nuodėmių. Bet ar einu pas Jį slėptis, išpažinti, raudoti dėl jų? Ar man mano nuodėmingumas yra gyvenimo ir mirties klausimas, kaip tai jaunai motinai, dieną naktį besimeldžiančiai už kare esantį vyrą? O gal savo nuodėmingumą jau priimu kaip žaidimą, kaip pasroviui plaukiantį laivelį? „Atsiduodu, Viešpatie, į Tavo rankas“,  bet mano širdis Jam negieda, Jo nesiilgi, aš kažkur kitur, tik ne Kristuje... Galiu kaip ta Morta prisidengti tarnyste Dievui, o kas bus, jei aną dieną išgirsiu: „Eik šalin, nepažįstu tavęs“. Sakysiu: kaip Tu gali manęs nepažinti, Viešpatie, Tu gi visus iki vieno pažįsti, ir mane pažinojai... O Dieve, kaip baisu, kai religingumas, tikėjimas tampa tik išorine priedanga, krikščionišku atributu ir tiek.

Dar viena (tikra) istorija.

Viena bobutė niekaip negalėjo įsigyti tinkamų jai batų. Bet pasimatavus parduotuvėje itališkų batų porą nustėro: kokie patogūs ir tinkami jos kojai. Sužinojus kainą – ‚prisėdo‘. Ėmė taupyti, dėti, kaip sakoma, kapeiką prie kapeikos, papildomai įsidarbino vienoje šeimoje, ten gaudavo ir arbatpinigių, ir jaunos mergaitės „davinių“, kad bobutė nesakytų tėvams, jog ši grįžo išgėrus... Pagaliau batai nupirkti, bobutė laiminga, išsiruošia į kelionę po šventas vietas... Ir toje kelionėje, nakvojant gal nakvynės namuose, įvyksta štai kas: viena studentė, skubėdama paryčiais į autobusą, netyčia supainioja batus ir išlekia su bobutės pora. Kaip raudojo bobutė tai aptikus! Vos ne vos įsispyrė į studentės batus ir kentė skausmus.

Pagaliau gidė nusprendė palaukti, niekur nevykti su grupe, o bobutei patarė nueiti į bažnyčią ir pasimelsti: bet, sako, pirma atgaila, o tik tuomet prašymas. Na, bobutė ir nuėjo melstis. Iš pradžių muistėsi, muistėsi dėl tos „privalomos“ atgailos, bet galiausiai, sąžinės „stumiama“ iš tikro suvokė, kaip ji negerai elgės toje šeimoje, kurioje dirbo dėl pinigų, kaip jai nerūpėjo ta jauna mergaitė, kaip imdavo iš jos pinigus... Ir galiausiai bobutė ne tik atgailavo, ji jau su ašaromis meldėsi už tą jauną mergaitę... Pamiršusi tuos nelemtus batus. Kai ji šiek tiek atsigavo nuo ašarų, žvilgt – ogi šalia studentė, apsiavusi jos batais meldžiasi... (Tai tikra istorija).

Taip jau yra, kad dažnai „batai“ mums rūpi daug labiau nei sielos būsena. Ir taip pat suprantu, jog negaliu savęs raminti: „Juk lankau bažnyčią.“ O kas, jei bažnyčion ateinu dėl tų savo „batų“, kaip ta bobutė? Ir, deja, kaip ji neprasiveržiu iki nuoširdžios ir tikros atgailos, o taip ir lieku apgailestauti dėl batų daug labiau, nei dėl savo nuodėmingumo... Mano „batais“ gali tapti ir kitų žmonių nuomonė, reputacija jų akyse – va, žiūrėkit, aš vis dar čia, Dievo namuose, o iš dangaus gal jau skuba aidas: „Aš tavęs nepažįstu...“.

Kaip viskas rimta. Ir ačiū Dievui, kad kol gyvename šioje žemėje, išgyvename malonės metą, galimybę atgailauti, keistis, kviestis Kristų į savo širdį, gyvenimą, į namus, į palėpes, į savo širdies „rūsius“. Primenu sau, kad tik Jo artume gimsta tikra atgaila. Tai Jo šviesa apšviečia mano nuodėmes, jo Žodis skaistina mano sąžinę, Jo meilė skatina keistis...

Laukiu Kalėdų. 

Rudens dėkingumas

Šis ruduo, atrodo, prašyte prašosi dėmesio. Grožis, kurio negali nepastebėti... Pamenu, kaip vienas bičiulis sakydavo, jog mėgstamiausias jo metų laikas - ruduo. Ne, atšaudavau, geriausias iš geriausių yra pavasaris!

Bet šiemet, kas žino, gal ir amžius mano „kaltas“, negaliu atsigrožėti rudenėjančia gamta. Ji čia pat, vidury miesto - atrodo, lyg pats miškas būtų aplankęs šurmuliuojančias gatves ir pabėręs dovanų. Kvepiančių, įkvepiančių...

Kas tie krintantys lapai? Kasmet jie nuteikia mus filosofiškai, nostalgiškai, svajingai... Norisi šiurenti lapus, verstis kūliais per juos, bet et - juk ne vaikas esu... Galiu nebent prisidengti savo vaikais ir dūkti su jais lapų šūsnyje, kol kiemsargiai nemato.

Atrodo, kad lapai nebijo numirti. Jie miršta triumfuodami, sakyčiau, giedodami gražiausią savo gyvenimo giesmę, išsiliejusią įstabiausiom spalvom. Šalna juos pakanda - kritimas priartėja, bet jie išgražėja dar labiau, regis tuo parodydami, kokia graži, šviesi ir spalvinga gali būti mirtis. O, ne. Aš nešlovinu mirties. Tačiau žvelgiant į tuos klusnius Dievo dėsniams lapus mokausi... dėkoti Dievui. Už kiekvieną nugyventą dieną, minutę, akimirką, net sekundės dalį... Sportininkams sekundės dalys gali dovanoti arba atimti medalį, o štai dėkingumas mano gyvenime taip pat gali atimti arba pridėti to paties...  dėkingumo. 

Dėkingumas. Koks gražus žodis, kokia šviesi jo prasmė, kokia graži dėkojanti širdis, siela, kokia graži mintis, įkvėpta dėkingumo. 

Šiemet ruduo man liudija dėkingumo grožį. Norėčiau, et kaip norėčiau, kad tie  pageltę, išraudę nuo  dėkingumo lapai liudytų, bylotų apie visų mūsų, tikinčiųjų dėkingumą Viešpačiui. Vienas pageltęs lapas - dievop kylanti dėkojimo malda. Už kiekvieną nugyventą dieną. Už savo artimą. Už kasdienę duoną. Už kiekvieną išmėginimą... Už Jo bažnyčią. O Dieve, už Jį patį, pirmiausiai už Jį. Kaip norėčiau kad ir mano išėjimas pas Viešpatį būtų toks gražus. Tai kas, kad kiemsargis sušluos, įdės į šiukšlių maišą ir užriš, vėliau galbūt sudegins. Svarbiausia, kad būčiau išgiedojusi gražiausią savo gyvenimo giesmę - dėkingumą. 

Nuotrauka Gintauto Tumulio